Trys dezertyrai iš misijos Afganistano Goro provincijoje yra ne atsitiktinumas, bet dėsningumas. Apie dabartinę „profesionalėjančią“ Lietuvos kariuomenę - savaitraščio „Veidas“ apžvalgininko Audriaus Bačiulio komentaras.
„Žinai, rimtai padiskutuoti profesiniais klausimais kariuomenėje galiu gal tik su trim keturiais žmonėmis“, - neseniai privataus pokalbio metu atvirai prisipažino vienas aukštas Lietuvos kariuomenės karininkas. Kitiems, pasak jo, reikia arba karybos abėcėlę aiškinti, arba jiems tai paprasčiausiai neįdomu. Atbuvo tarnybą - ir viskas. Vienintelis interesas - kaip susiorganizuoti paaukštinimo galimybę.
Žinoma, gal tai šiek tiek sutirštintas dabartinės „profesionalėjančios“ Lietuvos kariuomenės vaizdelis, bet vargu ar labai nutolęs nuo realybės. Bet jei tokia padėtis tarp jau šešerius metus tiesiogiai kovos veiksmuose dalyvaujančios kariuomenės karininkijos, ko tuomet norėti iš žemesnės grandies kariškių?
Tad trys dezertyrai iš misijos Afganistano Goro provincijoje yra ne atsitiktinumas, kaip kartais dar bando tai pateikti dalis kariuomenės ar už ją atsakingų politikų, bet dėsningumas. Priežastis paprasta - nemenką laiko tarpą profesionali tarnyba kariuomenėje buvo suvokiama ne kaip aukščiausia piliečio pareiga savo tėvynei, o kaip paprasčiausias neblogai apmokamas darbas.
Pasikalbėjus su kitais žemesnių laipsnių misijų ragavusiais kariais, susidarė įspūdis, kad dalis jų bendražygių išvykas į Iraką ir ypač Afganistaną laikė ne žygiu į karo lauką, o tiesiog papildoma galimybe gerai užsidirbti. Pusmetis - ir perki naują mašiną, remontuoji butą ar įsigyji naują prabangių baldų komplektą. Rizikos - beveik jokios. Žinia, misija Goro provincijoje - ne sanatorija, bet savo pavojingumu ne ką tesiskyrusi (dalies kariškių akyse) nuo kokio ekstremalaus sporto - snieglenčių ar leidimosi kalnų upėmis. Teoriškai ten irgi galima žūti, bet praktiškai tokių nutikimų beveik nepasitaiko. Užtai uždarbis - garantuotas. Patekti į misijas netgi ne kiekvienas norintis galėjo - o kaipgi - pinigai, laipsniai, žodžiu, privilegijuotas dalykas.
Lietuva tikriausiai yra tarp labai nedaugelio NATO valstybių, kurių kariai į misijas siunčiami ne įsakymo tvarka, o remiantis savanoriškumo principu. Paprasčiau sakant, tarnauju tėvynei ne ten, kur ji pasiuntė, o ten, kur labiau patinka ar labiau apsimoka. Esant tokioms sąlygoms netgi duotą priesaiką vykdyti įsakymus nesunku pamiršti.
Regis, būtent tokiais motyvais vadovavosi tie trys (jau buvę) kariai, kurie, žuvus kovos draugui, paskubėjo iš Goro provincijos parvykti namo. Taip pat savanoriškai, kaip kadaise ten buvo nuvykę. Nežinia, ko jie tikėjosi palikdami kitus buvusius kovos draugus atremti aktyvėjančių talibų antpuolių, bet vargu ar manė, kad teks bendrauti su karo policija ir teismais.
Ką gi - jiems ir kitiems tai bus pamoka. Kariuomenė - ne vaikų darželis, o dabartinio kariuomenės vado kadaise pasakyti žodžiai: „Mus visuomenė dosniai rengia ir maitina tam, kad atėjus laikui mirti išeitume į priekį ir numirtume“, - nėra tušti.
