Lietuvos žmonių pilietiniu aktyvumu kol kas didžiuotis negalime. Tik nedaugelis dalyvauja visuomeninių organizacijų, politinių partijų, draugijų bei klubų veikloje. Tačiau tuo pačiu visiškai nesunku atrasti sritį, kurioje Lietuvos gyventojai aktyviai veikia ir yra iniciatyvūs bei pakankamai atvirai, be graužaties apie tai kalba.
Pastarųjų penkių metų kriminologinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ duomenys rodo, kad Lietuvos piliečiai pirmai progai pasitaikius moka kyšius už svarbių jiems problemų sprendimą. Paradoksalu, tačiau mokėdami kyšius, žmonės smerkia korupciją. Nerimą kelia ir tai, kad Lietuvos piliečiai ir ateityje yra nusiteikę bei pasirengę mokėti kyšius. Įdomu, kad pakankamai dažnai kyšis yra mokamas avansu, t.y. nežinant, ar tikrai jo prireiks. Pavyzdžiui, apie trečdalis Lietuvos gyventojų, kurie yra kada nors tvarkę automobilių techninę apžiūrą, yra mokėję kyšį per paskutinius dvejus metus. Iš jų net 42 procentai davė kyšį iki techninės apžiūros, nežinodami, kokia yra jų automobilių būklė. Iniciatyvą kyšininkauti dažniausiai Lietuvos žmonės taip pat rodo susidūrę su policininkais bei medikais.
Tad ką daryti galvoja politikai prieš rinkimus, specializuotų įstaigų darbuotojai bei nevyriausybinių organizacijų atstovai. Galima veikti keliomis kryptimis, pavyzdžiui, atleisti nuo bausmės vieną korupcinio sandėrio pusę, pavyzdžiui duodančiąją. Kita kryptis - ginti ir finansiškai skatinti pareiškėjus, nes kaip „Atgimime“ pažymėjo Rytis Juozapavičius „būti Budrevičiene turi apsimokėti“. Tokio „Qui tam“ požiūrio šaknys glūdi viduramžių Anglijoje, kai buvo atsilyginama žmonėms, pranešusiems apie neteisėtą elgesį. Pranešusieji gaudavo dalį baudos sumos, kurią sumokėdavo nusižengėliai.
Šiandien dauguma šalių, tarp kurių yra JAV, Europos Sąjungos šalys, skatina savo piliečius pranešti apie korupcinio pobūdžio įvykius už pinigus. JAV pareiškėjai gauna 25 proc. išieškotos sumos, arba 10 proc., jeigu valdžiai vykdant tyrimą, jų informacija padeda Vyriausybei. JAV nuo 1986 iki 2005 m. pareiškėjai padėjo sugrąžinti valstybei beveik 10 milijardų dolerių, o pareiškėjams buvo išmokėta per 1,6 milijardo dolerių.
Vokietijoje pareiškėjai, kurie padeda mokesčių inspektoriams arba muitininkams, gauna 5–10 proc. išieškotos sumos, Olandijoje – iki 15 proc., Prancūzijoje – iki 33 proc. valstybės atgautos sumos.
O kaip į pareiškėjus reaguotų Lietuvos visuomenė? 2004 metais „Transparency International“ Lietuvos skyrius atlikdamas Vilniaus miesto korupcijos žemėlapio tyrimą paprašė Vilniaus miesto gyventojų apibūdinti žmogų, pranešusį apie korupcinį atvejį. Dauguma vilniečių teigė, jog tai greičiau yra visuomenės intereso gynėjas, sąžiningas, drąsus, savas žmogus, o ne skundikas, apgavikas, bailus ar svetimas žmogus. Sociologų išvadoje buvo pažymima, kad Vilniaus miesto gyventojai yra dažniau linkę laikytis teigiamos arba neutralios pozicijos nei akcentuoti neigiamą žmogaus, pranešančio apie korupcinį atvejį, poelgio vertinimą. Taigi Lietuvos visuomenė palankiai vertina pareiškėjus.
Šiandien Lietuvos valstybė greičiau gąsdina pareiškėjus, nei juos gina. Pernai metais žmogui pranešusiam apie galimą korupcijos atvejį aplinkos apsaugos sferoje, pareigūnai ne tik nepadėkojo, bet ir paskyrė maksimalią baudą. Dar nėra priimtas Pareiškėjų apsaugos įstatymas. Galioja tik 2003-iųjų Vyriausybės nutarimas dėl Atlyginimo už vertingą informaciją apie nusikaltimus, kuriais padaryta turtinė žala. Tačiau neteko girdėti, kad kas nors pasinaudotų šiuo nutarimu.
Jolanta Piliponytė, “Transparency International” Lietuvos skyrius
