Norėdamas nutraukti samsaros grandines, žmogus turėtų sudeginti šiuos du: mintis apie malonumus ir troškimus auginančius veiksmus. Šankara, Atskirties verčiausias perlas (Vertė Audrius Beinorius)
Mano vaikystės bičiulis Griška Goldbliumas į Pažadėtąją žemę išvyko seniai, būdamas gal tik kokių dešimties. Susikrovė daiktus į keletą lagaminų ir iškeliavo. Žinoma, ne vienas, kartu su tėvais. Tuo metu už žydų emigraciją populiaresnis buvo tiktai obuolių vynas ir švedų popžvaigždžių kvartetas ABBA.
Laišką iš jo gavau jau po geležinės uždangos griuvimo. Praėjo dar keletas metų, ir laikinąją tėvynę nusprendė aplankyti pats Grigorijus.
Papasakojo juokingų nuotykių iš žydų ir arabų gyvenimo, pribloškė mane žinia, kad žydų yra net ir tarp negrų, o gal atvirkščiai – negrų tarp žydų, paskui paprašė jį nuvežti į štetlą, tai yra, į miestelį, kuriame kadaise abu augom, žvejojom tame pačiame tvenkinyje, nors jam visuomet kibdavo didesnės žuvys ir dėl to aš jo šiek tiek nemėgau.
Kai stovėjom prie maurais apėjusio tvenkinio, - ten jau niekas dabar nežvejoja, nebent miruoliška mėnulio šviesa, - Griša staiga prisipažino, kad jis iki šiol sapnuojąs Lietuvą.
Stovėjo, žiūrėjo virš iki šiol išlikusių sukrypusių namukų stogų, tų pačių, po kuriais kadaise gyveno barzdoti prekiautojai siūlais, silkėmis ir gelžgaliais, tarsi ten tikėtųsi pamatyti skrendantį smuikininką ir dūsavo: negaliu pamiršti šitų prakeiktų pievų ir ežerų, sakė jis, negaliu, tarsi būčiau susmirdęs valstietis. Jis tai įvardijo kaip amžino žydo sindromą, o aš paprasčiausiai paguodžiau – Griša, nesikankink, jūs irgi žmonės.
Grįžtant į sostinę abiejų nuotaika sugedo. Mane apėmė bjauri nostalgija, virtusi nepakenčiama nuojauta, kad visas gyvenimas ištekėjo pro pirštus. Tapo panašus į tą maurais aptrauktą tvenkinį. Taip visuomet būna, kai žmogus grįžta į savo nusikaltimo vietą, vadinamą vaikyste. Visos tave išauginusios, į pasaulį išmetusios viltys ir svajonės išskerstos, telikę atminties griuvėsiai ir savigailos kryžiai.
Grišką ėmė kankinti jau ne sentimentai, o baisus dantų skausmas.
Susitarėme, kad jis man paskambinsią rytoj, o šiandien jo popietė sugadinta – praleisiąs ją stomatologo kėdėje.
Jis man taip ir nebepaskambino. Turbūt turėjo svarbesnių reikalų, pamaniau. O gal ir jis nebenorėjo matyti savo išniekintos vaikystės liudytojo. Praeitis žmones dažniau išskiria, nei suartina.
Praėjo kone trys mėnesiai nuo tos mūsų išvykos ir man paskambino. Bet ne Griša Goldbliumas, o kažkoks stomatologas. Paprašė susitikti. Jo balsas ir tonas skambėjo taip neįprastai, kad sutikau nė neišsiaiškinęs kodėl.
Kai gydytojas kviečia susitikti, mus ištinka stuporas. Baimė, kad jie žino tai, ką mes numanom tik miglotai. Kitaip sunku paaiškinti žmonių nuolankumą gydytojų genčiai.
Užsisakiau kavos, bet gydytojas, pusamžis vyriškis žilstelėjusiais, retėt pradėjusiais plaukais kilstelėjo savo taurę su konjaku ir patarė man sekti jo pavyzdžiu: užsisakyti ko nors stipresnio. Paėmiau viskio su ledu.
- Jūs Dievą tikite? - paklausė gydytojas ir pažvelgė į mane tokiomis akimis, tarsi norėdamas pateikti argumentą, kad jis nejuokauja.
- Taip, - atsakiau nedvejodamas. Mano santykiai su įvairiomis dievybėmis (pradedant Egiptu baigiant ateiviais iš kosmoso) labai komplikuoti, bet seniai suvokiau vieną dalyką: neverta apie tas komplikacijas niekam aiškinti. Kuo labiau aiškini, tuo kvailesnis atrodai. Todėl dabar, paklaustas ar tikiu Dievą, visuomet atsakau: taip. Be abejo. Ir gyvent kur kas paprasčiau.
- Gerai, - linktelėjo galva gydytojas. – Bus paprasčiau.
- Taip, - dar sykį patvirtinau aš. – Kur kas paprasčiau!
- Matot, gydytojai labai retai išsikrausto iš proto. Galima ant pirštų suskaičiuoti daktarus, kuriems nuvažiavo stogas, - kaip ir anksčiau labai rimtai kalbėjo gydytojas. – O ypač stomatologams. Ar jūs kada nors girdėjote, kad dantistas išsikraustytų iš proto arba mėgintų nusižudyti?
- Ne, - atsakiau. Bet tuojau pat pagalvojau – vis dėlto turėtų būti išimčių. Ir labai tikėtina, kad viena jų sėdi tiesiai priešais mane.
- Ar matėt filmą „Švilpiko diena“? Su Billu Murray ir Andie MacDowell? – vėl paklausė gydytojas. Ir vėl jo balse – nė lašelio ironijos ar bent jau elementaraus atsipalaidavimo. Visas virtęs atviru nervu.
- Taip, - vėl burbtelėjau jau gailėdamasis, kad sutikau čia ateiti. „Švilpiko dieną“, be abejo, buvau matęs: pasaka apie tipelį, užstrigusį toje pat dienoje. Tiesa, visa ta fantastika – esą, žmogus kiekvieną sykį iš ryto atsikelia vis tą pačią dieną, net jeigu vakare nusižudytų, vis tiek ryte atsikels gyvas, o diena bus ta pati kaip ir vakar. Taigi visa ši kvaila fantastika yra banalus moralas vyrams, norintiems be jokių pastangų parsigriauti moterį į lovą. Ir tas užstrigėlis, tai yra, Billas Murray, turi padaryti daugybę gerų darbų, išmokti krūvą reikšmingų dalykų (skambint pianinu, deklamuot prancūziškas eiles ir panašų šlamštą), kad atsikratytų pasipūtėliško egoizmo ir taptų galantišku, jautriu vyru, žmogumi, piliečiu. Šlykštynė. Feministinė bjaurastis. Nes rezultatas vis tiek tas pats – galiausiai jis tą moterį (gražuolę Andie) vis tiek parsigriauna.
O gydytojas akivaizdžiai arba girtas, arba kvankštelėjęs, arba visai joks ne gydytojas. Psichopatas, kviečiantis į pasimatymus tokius patiklius asilus kaip aš. Tarsi man dantį skaudėtų, kokio velnio aš čia atsivilkau, - keikiau save paskutiniais žodžiais.
- Žinot, aš jau eisiu, - pasakiau gydytojui. – Reikalai. – Ir energingai atsistojau.
- Jums Grigorijus Goldbliumas perduoda linkėjimų, - ištarė gydytojas ir ši frazė mane sustabdė.
- Jis čia, Vilniuje? – paklausiau tikrai gerokai nustebęs.
- Jis čia. Ir jis labai čia. – Gydytojo ištartas „labai“ skambėjo maždaug taip: „LABAI!“
Tai, ką paskui gydytojas papasakojo, galima nusakyti vienu žodžiu: kliedesys. Esą prieš mėnesį pas jį į kabinetą su skaudančiu dantimi atėjęs pacientas – minėtasis Grigorijus Goldenbliumas, tai yra, mano vaikystės bičiulis Griša. Gydytojas prigrūdęs į danties skylę vaistų ir liepęs pas jį apsilankyti po poros dienų. Tačiau Griša atėjęs tik kitą savaitę. Ir ne šiaip kitą savaitę, o tą pačią valandą kaip ir anąsyk. Ir su tuo pačiu skaudančiu dantimi. Ir kalbėjęs lygiai tą patį. Žodis į žodį. Apie kelionę su savo bičiuliu, tai yra, su manimi, į vaikystės vietas.
Aš vėl subruzdau nešdintis kur akys mato. Gydytojas palingavo galva ir jau kone abejingai išlemeno:
- Skamba beprotiškai, suprantu, bet jis atėjo ir dar po savaitės, ir dar po savaitės, ir dar... Ir visą laiką tas pats dantis! Dantis, kurį aš neapsikentęs ištraukiau! Jūs suprantate? Suprantate! - vyriškis į mane žiūrėjo kaip į vienintelę būtybę šioje planetoje, galinčią jį suprasti ir palaikyti
- Žinoma, - pritariau. Bet gal kiek per daug dirbtino entuziazmo pasigirdo mano balse, nes gydytojas nuleido galvą, visas jo kūnas kažkaip suzmeko, subliūško, lyg kas būtų išleidęs iš jo orą.
- Jūs galite tai patikrinti, - staiga jis pakėlė galvą. – Ateikite ketvirtadienį pusę penkių ir pažiūrėkite, ir tada galėsite man iškviesti sanitarus su tramdomaisiais marškiniais. Maldauju, ateikite! Ateikite!
- Be abejo, - pažadėjau tvirtai, be jokio apsimetinėjimo. Dievinu tokius pažadus. Tokius, kurių tikrai niekada netesėsiu.
Žinoma, aš tvirtai nusprendžiau niekur neiti. Paprasčiausiais pasistengsiu kuo greičiau išmesti šiuos paistalus iš galvos. Bet kuo labiau artėjo ketvirtadienio popietė, tuo labiau mane graužė kvailas smalsumas. Gal Griša neišvažiavo? Paprasčiausiai nusprendė pasigydyti dantis čia, pas mus, nes Izraelyje tokios paslaugos kur kas brangesnės. O pasakos apie ataugantį ištrauktą dantį tėra... Hm. Bet jeigu gydytojas beprotis, tai kodėl jis išprotėjo kaip tik Grišos kontekste? Juk Goldbliumas ne koks nors garsenybė, ne žvaigždė, net ne dvasininkas. Gal gydytojo seneliai turėjo kokių nors reikalų su naciais? Lietuviškojo identiteto krizė holokaustinės sąžinės pagrindu?
Nuėjau. Šiek tiek po pusės penkių. Iš pradžių sėdėjau ir varčiau žurnalus, apsimesdamas, kad laukiu. Pavyzdžiui, žmonos. Kaip tik šalia stomatologo kabineto buvo kažkoks grožio salonas. Plaukai, nagai ir ragai. Neiškentęs pravėriau stomatologo kabineto duris. Krėsle sėdėjo vyras, bet jo galvą užstojo ties juo palinkusi gydytojo nugara. „Griša“, - pusbalsiu pašaukiau aš, gydytojas pamažu ėmė suktis į mane, atidengdamas krėsle pusiaugula drybsančio žmogaus galvą ir...
-------------------------
Grįžtant į sostinę abiejų nuotaika sugedo. Mane apėmė bjauri nostalgija, virtusi nepakenčiama nuojauta, kad visas gyvenimas ištekėjo pro pirštus. Tapo panašus į tą maurais aptrauktą tvenkinį. Taip visuomet būna, kai žmogus grįžta į savo nusikaltimo vietą, vadinamą vaikyste. Visos tave išauginusios, į pasaulį išmetusios viltys ir svajonės išskerstos, telikę atminties griuvėsiai ir savigailos kryžiai.
Grišką ėmė kankinti jau ne sentimentai, o baisus dantų skausmas.
Susitarėme, kad jis man paskambinsią rytoj, o šiandien jo popietė sugadinta – praleisiąs ją stomotologo kėdėje.
Jis man taip ir nebepaskambino. Turbūt turėjo svarbesnių reikalų, pamaniau. O gal ir jis nebenorėjo matyti savo išniekintos vaikystės liudytojo. Praeitis žmones dažniau išskiria, nei suartina.
Praėjo kone trys mėnesiai nuo tos mūsų išvykos ir man paskambino. Bet ne Griša Goldbliumas, o kažkoks stomatologas. Paprašė susitikti. Jo balsas ir tonas skambėjo taip neįprastai, kad sutikau nė neišsiaiškinęs, kodėl.
Kai gydytojas kviečia susitikti, mus ištinka stuporas. Baimė, kad jie žino tai, ką mes numanom tik miglotai.
Kitaip sunku paaiškinti žmonių nuolankumą gydytojų genčiai.
Užsisakiau kavos...
