Banali sėkmės formulė

Kas nulemia skirtumus? Kodėl vieni žmonės, turėdami panašias pradines sąlygas, pasiekia tiesiog magiškų profesinių rezultatų, o kiti – ne?

Pažiūrėkite į bet kurią savo bendraamžių grupę: buvusius klasės draugus ar universiteto bendrakursius. Vieni įkopė į profesines aukštumas, o kiti – tai dar ne blogiausias variantas – renka pomidorus Ispanijoje ir iki šiol dejuoja.

Kokios priežastys? Talentas? Dievo dovana? Įgimti gabumai? Tiesiog sėkmė?

Garsūs ir autoritetingi tyrėjai pagaliau paskelbė, kad į šį klausimą turi vienareikšmišką atsakymą. Kai kam yra  gerų, kai kam – blogų naujienų. Bet iš pradžių leiskite jums užduoti vieną paprastą klausimą: ar yra žmonių, kurių profesiniai laimėjimai leidžia jums manyti, kad esate mažiau talentingi, kad gamta – ar Dievas – jums neatseikėjo tiek, kiek jiems? Yra, ar ne? C‘est la vie. Žvirbliu gimęs, erelis nebūsi.

Sako, kad tokie žurnalai kaip „OK“ arba „Hello“ tiesiog fiziškai nebepajėgia išspausdinti didesnio tiražo ar didesnės apimties žurnalo – nors paklausa būtų. Gyvename sėkmės kulto laikais. Milijonai žmonių nori nors pasiskaityti apie tuos, kurie esą gimę po laiminga žvaigžde, apdovanoti talentais, ir taip paaiškinti savo bejėgiškumą – kodėl jie, bent jau jų pačių suvokimu, yra tik paprastos, o gal net apgailėtinos vidutinybės.

Anthony Robbinsas,  vienas iš garsiausių sėkmės trenerių pasaulyje, tokią nuostatą pavadintų išlavintu bejėgiškumu – anot jo, dauguma žmonių susitelkia į tai, kas, jų nuomone, jiems yra neįmanoma, užuot susitelkę į tai, kas jiems yra įmanoma. O dabartiniai fizikai, kurie sprendžia vis sudėtingesnes ir jau iš esmės metafizines kvantinės fizikos problemas – kad ir Fredas Alanas Wolfas – formuluoja dar paprasčiau: "Ko prašysi, tą ir gausi“. Jei esi nuolat nepatenkintas pinigų stygiumi, – voila! – visata (kaip Aladino džinas) suteiks tau galimybę gauti to (tai yra stygiaus) dar daugiau.

Nes tai, ką šimtai neurolingvistinio programavimo (NLP) autoritetų skelbia jau tris dešimtmečius – kad kiekvienas galime pasiekti bet ką, kad visus vidinius sėkmės išteklius jau turime, pasirodo, yra tiesa dabar jau ir tradicinio mokslo nuomone: sėkmės sulaukę planetos žmonės pasiekė profesinio meistriškumo viršūnes tikrai ne todėl, kad buvo apdovanoti kokiais nors ypatingais bruožais, bet todėl, kad aistringai siekė to, ko nori, visa tai aiškiai įsivaizdavo,  daug ir kasdien kryptingai dirbo, darė gausybę klaidų ir nuolat tobulėjo. Kalbant trumpai – jie metodiškai praktikavosi ir nuolat žengė pirmyn.

Bent jau taip tvirtina autoritetingi britų tyrėjai Jane W. Davidson, Michaelas J. Howe'as ir Johnas A. Sluboda, atlikę ne vieną išsamų pasisekimą pelniusių specialistų tyrimą: „Įrodymai, kuriuos mes išnagrinėjome, neleidžia mums teigti, kad šių žmonių pranašumus galima būtų paaiškinti jų įgimtais gabumais. Ir ši, ir kitos panašios didelio masto studijos, atliekamos jau daugiau nei dešimt metų, patvirtina tuos pačius dėsningumus: talentas jokiu būdu nelemia kokių nors esminių pranašumų." Prisiminkime, dar Vladimiras Iljičius Uljanovas–Leninas tą patį sakė – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis – ir bent jau šiuo atveju jis buvo teisus.

Keletas mažų atradimų

Pirmiausia bloga naujiena tiems, kurie savo nesėkmes ar tik vidutiniškus, jų manymu, rezultatus linkę versti talento stokai. Šis ir nemažai kitų tyrimų sugriauna įgimtų gabumų mitą – nuo šiol iš tikrųjų negalėsime teisintis, kad tas ir tas tai jau gimė verslininku,  kompozitoriumi ar pardavėju. Nes tie, kurie taip teigia, iš esmės tvirtina, kad jau gimdymo namuose, jei gimė pardavėjais, kaipmat savo rėkimu ar kitu būdu išsirūpina geresnę palatą ir sau, ir mamai, moka įvairiausias būdais derėtis dėl maitinimo dažnumo ir maisto kiekio, o kiti, gimę, tarkim, lakūnais, jau pirmąją gyvenimo dieną stebina aukštojo pilotažo figūromis. Ar bent jau leidžia garsus, primenančius variklių gausmą.

Bet net jei gimei su placenta ant galvos, tai dar nereiškia, kad kiek paaugęs nesivoliosi griovyje.
Svarbiausia, kad gimei. O ką pasieksi – iš esmės tik tavo reikalas. Tad kai kam nesmagi naujiena yra tokia:

* pasiekiame tokias profesines aukštumas, kokias leidžiame sau pasiekti;
* uždirbame tiek, kiek turime uždirbti;
* išmokome tiek, kiek nusprendėme išmokti;
* turime tokių įgūdžių, kokių nusprendėme įgyti;
* susikuriame savo gyvenimą tokį, kokį norėjome susikurti.

Atsiprašau, jei įdūriau į skaudžią vietą. Bet tai ne tik mano nuomonė. Talentai ir įgimti gabumai mūsų laimėjimams neturi apčiuopiamos reikšmės, ir tai ne kartą įrodyta. Taškas.

Tikėjimas, kad vieni gimė sėkmei, o kiti gimė nevykėliai, racionalumu nedaug lenkia astrologų prognozes. Juk jos prasmingos tik tiems, kas jomis tiki. Jei imate jų pasisyti, rizikuojate pasinerti į visišką bejėgiškumą: „Žuvims šiandien – sunki diena. Geriau venkite finansinių operacijų“ – na štai, ir negalėsite net kefyro nusipirkti. O kas nutiks, jei neperskaitysite savo prognozės? Grįšite atgal į lovą, išjungsite šviesą ir apsimesite, kad šiandien nebuvote pabudę?  O gal skaitote astrologų prognozes tik šiaip sau? Tada geriau jas rašyti, bent jau honorarą moka.

Gana dejuoti, kad esame negabūs, kad mes negalėtume to ir ano, ir lengva ranka nurašyti tai, kas vidutinybes skiria nuo daug pasiekusiųjų: praktika ir daug daug darbo.

Ne šventieji puodus lipdo

Jei gyvenime norite pasiekti daugiau, verčiau tikėkite, kad ne šventieji puodus lipdo, o ne guoskitės, kad žvirbliu gimęs, erelis nebūsi. Juk toks ir tėra dydis, nulemiantis skirtumus. Legendinės Thomo Edisono,  Walto Disney'aus ar pulkininko Harlando Sanderso, „Kentucky Fried Chicken" (KFC) įkūrėjo, istorijos liudija būtent tai: Edisonas atliko tūkstantį nepavykusių eksperimentų, juos jis vertino kaip „999 būdus, kaip neišrasti elektros lemputės“, kad galų gale ją sukurtų,  Waltas Disney'us yra apėjęs daugiau nei 300 Holivudo studijų ir visose jo pasiūlymai buvo atmesti, o pulkininkas Sandersas, būdamas 66 ir gaudamas tik pensiją, nusprendė viską pradėti iš naujo ir apkeliavo vos ne visą Ameriką, tūkstančius restoranų, pardavinėdamas savo „Kentucky Fried Chicken“ receptūrą, kol tapo naujo restoranų tinklo bendrasavininkiu. Tokių istorijų tūkstančiai. Paprastesni pavyzdžiai: vaikščioti nė vienas neišmokstame negriuvę, o vaikų garsai „baaaa- beeee- meeeeee“ ilgainiui virsta artikuliuota kalba.

Profesorius K. Andersas Ericssonas, švedas, dabar dirbantis Floridos universitete, garsioje „Human Performance Labaratory“,  yra pastebėjęs, kad daugumos tarptautinių šachmatų didmeistrių intelekto koeficiantas (IQ) neviršija 90 – tai, beje, rodiklis, kuriuo nelabai pasigirsi. Yra organizacijų, bent jau JAV, kurios, priimdamos į darbą, IQ iki šiol laiko svariu intelekto ir gabumų įrodymu.

Bet Bobby Fischeris tapo šachmatų didmeistriu  jau būdamas šešiolikos. Argi ne gabus vaikis? Galbūt, bet  užsispyręs ir darbštus: itin intensyviai mokytis žaisti jis pradėjo  jau nuo septynerių. Tigeris Woodsas gimė  golfo legenda? Ne, tėvas jį išmokė žaisti golfą jau 3-ų ir kiekvienais metais jis žaidė tik daugiau,  vis labiau tobulėjo. Du kartus keitė savo esminius smūgiavimo įpročius ir tapo nepralenkiamas.

Garsus vengrų edukologas Laszlo Polgaras nusprendė praktiškai įrodyti, kad įgimti šachmatininkų gabumai tėra mitas. Savo tris dukteris jis nuosekliai mokė žaisti nuo pat vaikystės, po šešias valandas į dieną – dvi dukterys tapo tarptautinėmis didmeistrėmis, o viena – tarptautine meistre; jauniausioji Judith Polgar dabar užima 14-ąją vietą pasaulyje. Ar ne puikus įrodymai, kad: a) moterys gali žaisti ne blogiau nei vyrai; b) tam nereikia įgimtų gabumų.

Šachmatus sėkmės tyrėjai vadina pažinimo mokslų "drozofila“(eksperimentams naudojama muselė) – šachmatai itin veiksmingai atskleidžia, kaip formuojasi mąstymo įgūdžiai ir  žaidėjo meistriškumas, jį galima labai aiškiai matyti: sukurta akivaizdi lyginamoji metodika, o pati meistriškumo sąvoka sudaryta iš daugybės aiškiai apibrėžtų komponentų ir juos galima tirti psichologijos laboratorijose. Šie tyrimai ir įrodė, kad šachmatininkų meistriškumas yra ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Didmeistris lengvai gali žaisti dešimtis partijų simultanu ir jas laimėti ne todėl, kad yra nepaprastai gabus, bet todėl, kad turi pakankamai įgūdžių, o juos galima išsiugdyti tik žaidžiant ir tobulėjant. Didmeistris per kelias sekundes gali atsiminti įvairiausias padėtis, ėjimus, sekas ir akimirksniu įvertinti pavojus bei galimybes, o net geriausią atmintį turinčiam naujokui reikės bent kelių minučių, kad įsidėmėtų tam tikrą figūrų išsidėstymą lentoje.

Lygiai taip patyrusios barų padavėjos neužsirašydamos gali įsiminti 20 skirtingų užsakymų – nors ta pati užduotis ir geriausiam šachmatininkui būtų sunkiai įveikiama. Dar paprastesnis pavyzdys: jei pasakysiu „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai...“, praktiškai visi, baigę lietuvišką vidurinę mokyklą, galės pasakyti, kad ši frazė reiškia daugiau nei tie keli žodžiai iš jos. Bet japonas, tik pramokęs lietuviškai, ar pyplys, vos pradėjęs dėlioti raides, kažin ar suvoks šią frazę taip pat.

Klausimas, kaip ilgalaikė atmintis sąveikauja su mąstymu, iki šiol kelia diskusijas, bet tyrėjai sutaria dėl vieno: kad būtų sukurtos atminties struktūros, leidžiančios jas akimirksniu pritaikyti sprendžiant problemas (kad ir šachmatų didmeistrio atmintyje esančius tūkstančius partijų), reikia tiesiog labai daug pratybų.

Tokias išvadas galima daryti panagrinėjus ir kitų sporto šakų atstovus. Vienas tyrimas, atliktas dar 1999 metais keliose šalyse tuo pačiu metu su profesionaliais futbolininkais, patvirtino, kad ne įgimti gabumai ar talentas nulėmė jų sėkmę. Panašu, kad jie tapo profesionalais būtent todėl, kad jų gimimo laikas lėmė, jog rimčiau treniruotis jie pradėjo būdami vyresni nei jų kolegos. Jie jau turėjo daugiau patirties ir buvo fiziškai stipresni, tad jiems ir sekėsi geriau. Kai geriau einasi, atsiranda motyvacija žengti dar toliau. Išsami studija apie geriausius Vokietijos teniso žaidėjus, kurią 1993 atliko Wolfgangas Schneideris, įrodė, kad vaikystėje ir net paauglystėje geriausi Vokietijos tenisininkai neišsiskyrė jokiais akivaizdžiais talentais, taip pat ir laikydami rankoje raketę. Daugybė kitų studijų šią išvadą patvirtino – buvo tirta ir plaukikų, ir aktorių, ir matematikų. Iki šiol manyta, kad kūdikiai kai kuriose Afrikos šalyse sėdėti ir vaikščioti pradeda daug anksčiau nei  europiečių atžalos tik dėl genetinių veiksnių, bet dar 1976 m. Charlesas Superis įrodė, kad tai tik skirtingo tėvų auklėjimo rezultatas šiose kultūrose (ar ne laikas mūsų tėvelius nusiųsti pasimokyti?).

Na, bet jau bent muzikantai be talento – nė iš vietos

Profesorius Ericssonas su kolegomis tyrė grupę dvidešimtmečių smuikininkų. Konservatorijos dėstytojai juos suskirstė į geriausiuosius, vidutinius ir žemesnio lygio nei vidutinius. Ir ką? Geriausieji, pasirodo, yra griežę bent 10.000 valandų, vidutiniokai – 7.500 valandų, o įvertintieji prasčiausiai – tik 5.000 valandų.  Kitas profesionalių muzikantų tyrimas,  atliktas Lenkijoje su 165 apklaustaisiais,  irgi neleido teigti, kad jie turėjo kokių nors akivaizdžių gabumų vaikystėje. Kad pasiektų 8 laipsnio įvertinimą per "British Associate Board" muzikos egzaminus, visi, kurie juos išlaikė, skirtingo talento ir gabumų buvo groję bent 3.300 valandų. Profesoriaus Ericssono tyrimai rodo, kad pratybų kiekis nulemia ir sporto, ir chirurgijos, ir pardavimo rezultatus: kuo daugiau sąmoningos, tobulėti skatinančios praktikos, tuo daugiau pasiekiama.  Užtenka ir anekdotiškų įrodymų: Billas Gatesas net metė universitetą, kad galėtų visiškai atsidėti programavimui ir savo verslo kūrimui, net atostogaudamas jis skiria visą laiką, kad galėtų pasinerti į jam dar nežinomą sritį; Warrenas Buffetas, garsėjantis kaip įžvalgiausias pasaulio investuotojas, turi įprotį valandų valandas kasdien analizuoti investicijas; Michaelas Jordanas, nors ir buvo išmestas iš koledžo krepšinio komandos kaip neperspektyvus, atsigriebė treniruodamasis kartais net dvigubai daugiau, nei iš jo buvo reikalaujama. Mūsų sporto pažiba Virgilijus Alekna viename radijo interviu yra pasakęs, kad net į klasės susitikimus dažniausiai negali atvažiuoti, nes jie vyksta vasarą, kai „pats intensyviausias treniruočių ir varžybų grafikas“. Vienas iš garsiausių pasaulio šachmatininkų, pasaulio čempionas Jose Raulis Capablanca, sugebėdavęs eiliniame turnyre laimėti 168 partijas iš eilės, sakydavo, kad jis gali "numatyti tik vieną ėjimą į priekį... bet teisingą“. Capablanca pasitraukė iš universiteto, kad galėtų atsidėti tik šachmatams, tą patį padarė ir Michaelas Dellas, kad galėtų visą laiką daryti tai, kas jam patinka – plėtoti savo kompiuterių verslą.

Jokios mistikos

Daug pasiekę žmonės paprasčiausiai daro daugiau nei tie, kurie pasiekia mažai. Kiekvienoje pasirinktoje srityje. Išmokstame važiuoti dviračiu. Ir tiek žinių: vidutiniškai važiuojame dviračiu. Nei gerai, nei blogai. Bus tokių, kurie išmoks važiuoti be rankų – bet vienetai. Ir bus visai nedaug tokių, kurie padarys viską, kad išmoktų važiuoti vienu ratu, minti pedalus labai greitai, važiuoti labai toli arba labai greitai ir labai toli. Šis pavyzdys galioja visoms sritims: vienus tenkina vidutiniški rezultatai, kiti nori pasiekti daugiau. Tačiau tada reikia: daugiau dirbti, daugiau treniruotis, daugiau apie tai galvoti, būti labiau motyvuotiems, suvokti, ko sieki, daryti daugiau klaidų, paprasčiausiai daugiau veikti. Senovėje, tais laikais,  kai protėviams dar reikėjo medžioti, kad išgyventų, sekti  liūtą buvo kruopštus ir daug įgūdžių reikalaujantis darbas. Anot antropologo Johno Bocko, kad taptų pėdsekiu ekspertu, sugebančiu ne tik rasti pėdsakus, bet ir numatyti, kur žvėris eis, pirmykščiams žmonėms reikėdavo bent 30 metų nuoseklių kasdienių pratybų!  Kadgi mūsų valdininkai ar bent jau policininkai taip rengtųsi!

Dar Demostenas, norėdamas tapti nepaprastu oratoriumi, prisidėjęs akmenukų į burną,   bandydavo peršaukti jūrą; Winstonas Churchilis, kuris irgi buvo nepaprastas oratorius, kasdien, net būdamas vienas, repetuodavo savo kalbas. Miltonas Ericsonas, turbūt garsiausias pasaulio psichoterapeutas, savo negalią pavertė pranašumu: vaikystėje persirgęs poliomielitu ir paralyžiuotas, nors gulėjo kaip daržovė, visą savo laiką skirdavo aplinkiniams stebėti bei jų elgesiui analizuoti ir taip sukūrė turbūt įtakingiausios šiandien, jo vardu ir vadinamos, Ericsono hipnozės mokyklą. Jam nebūdavo nepagydomų pacientų – jei reikėdavo, su žmogumi jis praleisdavo kad ir 300 valandų, kad tik ligoniui padėtų. Ericsonas padarė didžiulę įtaką ne tik psichoterapijai: iš esmės juo (ir kitais itin sėkmingai dirbančiais psichiatrais – Virginia Satir ar geštalto terapijos pradininku Fritzu Perlsu) sekdami Richardas Bandleris ir Johnas Grinderis, tada dar jauni mokslininkai, sukūrė NLP – metodologiją, kuriai rūpi būtent tai, kas praktiškai veikia, tai, kas skiria paveikius komunikuotojus nuo nevykėlių, o ne tai, ką galima būtų įvilkti į įspūdingos, bet neefektyvios teorijos apdarą.

Efektyvumo studijose minimas Simono dėsnis, pavadintas vieno tyrėjo vardu, kitaip dar vadinamas 10 metų dėsniu. Jis teigia, kad, norėdami tam tikroje veiklos srityje pasiekti meistriškumą, turime pratyboms skirti mažiausiai dešimt metų. Net išskirtinių gebėjimų vaikai, tokie kaip matematikos genijus Gaussas, muzikos – Mozartas ar šachmatų – Bobby Fischeris, ne paneigia, o tik patvirtina šį dėsnį: jie pratyboms skyrė daug daugiau laiko nei jų bendraamžiai, o ir tikslingai dirbti pradėjo anksčiau. Statistika patvirtina, kad gilinantis į tas  sritis, kur yra dar daugiau apibendrintos informacijos, pavyzdžiui, ekonomiką ar filosofiją, aukštumos pasiekiamos daug vėliau – filosofai iškyla, anot Davido W. Valensono ir kitų, sulaukę 64 metų, o, tarkim, chemikai įspūdingų rezultatų gali pasiekti jau ir 35-erių.

Gera naujiena, kad šiais laikais ir pratybas galima padaryti veiksmingesnes. Ir jei praktikuodamiesi taikysime naujausią ir pažangiausią metodiką – kad ir NLP, daug greičiau  galime tikėtis rezultatų. Bobby Fischeris šachmatų didmeistriu tapo 15 metų, o Sergejus Kariakinas iš Ukrainos sugebėjo tai padaryti būdamas 12 – jis jau galėjo pasitelkti ir kompiuterinę pratybų metodiką. Esminis skirtumas, anot Ericssono, – meistriškumas pasiekiamas ne šiaip sau pratybomis. Gali su senukais žaisti domino Žirmūnų kieme kad ir šimtmetį, bet ir toliau loši Žirmūnų kieme. Meistriškumą lemia nuoseklios, bet pastangų reikalaujančios pratybos. Verta nuolat, šnekant NLP terminologija, išsiveržti iš komforto zonos. Jei jūs ką nors jau darote gerai – darykite tai dar geriau: greičiau, kokybiškiau, paprasčiau. Moshe Feldenkraisas, įkvėpęs ir vieną iš NLP autorių Richardą Bandlerį, sakė: "Geriau pasižiūrėję pamatysite, kad tik sugebėjimas daryti tuos dalykus, kuriuos jūs mokate, dar vienu būdu, kitu būdu, dar trimis kitais būdais, – tik toks mokėjimas yra svarbus."

Nieko nauja

Galbūt. Svarbiausia, kad dabar jau ir daugybe tyrimų įrodyta, jog talentas yra sunkiai išryškėjanti savybė. Toks žinojimas pagaliau turėtų panaikinti edukacinę diskriminaciją: ar ne laikas mokytojams, dėstytojams ir treneriams, sprendžiantiems, kas gali būti perspektyvus, o kas ne, apsvarstyti dar kartą. Pamąstyti... Ir nepagailėti pastangų leisti talentais tapti visiems.

Rolandas G. Fryeris jaunesnysis, ekonomistas iš Harvardo, atsiliekančiose Niujorko mokyklose vykdo daug žadantį eksperimentą – kas tris savaites atliekami testai, sėkmingai užduotis išsprendę mokiniai apdovanojami nedidelėmis, bet reikšmingomis premijomis – po 10 ar 20 dolerių. Pirmieji rezultatai puikūs. Rašydamas apie tai Philipas Rossas iš „Scientific American“ pažymi: „Tad užuot nuolat klausinėję to paties: kodėl Johny negali išmokti skaityti,  švietėjai turėtų paklausti – kodėl turėtų būti kas nors, ko Johny negalėtų išmokti?“

Svarbiausia ne tai, ką mums davė gamta, mokytojai ar tėvai. Pasirodo, net fenomenalūs autizmo kamuojamų vaikų gebėjimai – piešimas, matematikos įgūdžiai ir pan., išsiskiriantys iš bendro šių vaikų  „atsilikimo konteksto", gali būti paaiškinti ne  ypatingais užslėptais talentais, o paprasčiausia kasdiene praktika: šie vaikai moka ypač gerai susitelkti daryti tai, kas jiems tikrai suvokiama ir patinka.

Nes svarbiausia yra tik tai, kuo šiandien tikime mes, ar teigiame, kad galime visko išmokti“, ar nusprendžiame, kad mums jau vėlu ko nors naujo mokytis.

Ir vienu, ir kitu atveju esame teisūs. Komunikacijos esmė yra jos rezultatas – teigia NLP. Esminis klausimas – ne apie kiekvieno galimybes. Esminis klausimas yra suvokti, ką verta išmokti dabar, tvirtina Richardas Bandleris.