Dienos ir naktys tarp dviejų rinkimų turų yra trumpas, bent intensyvus laikas. Tokiu metu kyla daugiausia klausimų, bet mažiausia gaunama atsakymų. Iš naujo dėliojamas politinis pasjansas, kurio procese kartais nevalingai išryškėja specialiai neeksponuojami polinkiai. Galiausiai daromos klaidos.
Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius „valstybininkų“ dainų ansamblyje prieš TV kameras užsispyrusiai disonansu kartoja, kad neatsakinės į kai kuriuos klausimus, liečiančius galimus dešiniųjų koalicijos partnerius. Gal tai ir geras, nors ir labai neįdomus aklosios gynybos būdas. Po praėjusių rinkimų buvo elgtasi priešingai- net nespaudžiami prie sienos konservatoriai puolė prisiekinėti, su kuo jie į kalbas nesileis. Kokie buvo anos elgsenos vaisiai, turime galimybę jau dabar paragauti. Ar šiandienė akloji gynyba žymi paties lyderio intelektualinį proveržį, dar pamatysime.
Gediminas Kirkilas, vos spėjęs nusišluostyti prakaitą po Leo LT kūrybos darbų ir ciniškos demagogijos apie elektros kainas seanso, leidžiančio suprati, kad visa tai buvo sukurta mums visiems padėti susimesti naujos elektrinės statybai, dar labiau užsispyręs kartoja: 1) jis socialdemokratas; 2) jis smerkia socialinės atskirties didėjimą, ir 3) jis yra už progresinius mokesčius. Tartum dalyvautų politikų varžybose, kieno idėjos labiau nutols nuo tikrovėje atliekamų darbų. O gal tai ženklas, kad mauro darbai jau padaryti, lieka tik ruoštis jaukiai ir patogiai opozicijai, paliekant kaltinimus dėl visko, kas blogo nutiko, pakabintus ant valdžioje liksiančių arba valdžią prisiimsiančių pečių? Ir tą netrukus pamatysime.
Didžiausia mįslė lieka Arūno Valinsko ir televizoriaus išugdytos plejados būsimų parlamentarų elgsena. Neprisidėsiu prie komentatorių, pagrįstai besiaiškinančių, kokiame valstybės rūmų koridoriuje ar pirtyje buvo sustrateguotas šis Tautos prisikėlimo projektas. Atkreipsiu dėmesį į kai kuriuos kitus dalykus, apie kuriuos užsiminė pirmąsyk Lietuvos rinkimų nakties eteryje švystelėjęs profesionalaus psichoanalitiko komentaras. Visad sakiau, kad posovietiniame politikos teatre reikalingas ne tik politologijos elementorius, bet ir psichoanalizės įrankiai. Gal jie bent daliai skaitančių lietuvių atskleistų netikėtus sąryšius tarp represuoto libido individų pasiekimų galios piramidėje ir asmenybės degradacijos (nuo besaikės arogancijos, galios žestų eksponavimo iki paprasto prasigėrimo).
Arūno Valinsko atvejis turėtų būti politinio postmodernizmo tyrinėtojų objektyve. Pirmiausiai visi jo bandymai pasirodyti be šoumeno kaukės yra labai įtartini. Mat televizinės scenos aktorių, ypač talentingą savamokslį aktorių, nemokytą meditacijos ir galimų grįžtamųjų neigiamų vaidybos poveikių neutralizavimo praktikų, neišvengiamai slegia jo vaidmenų bagažas. Ypač tie, kurie pasileido į kadaise išpopuliarėjusį savęs vaidinimo kelią, susiduria su sunkumais būti be savo televizinės kaukės, be to, ką įprasta vadinti simuliakru. Atimk iš tokio televizinio kaukių baliaus dalyvio domino arba išmoktą šypseną, ir jis tiesiog subliūkšta it kiaura padanga. Nėra ką pasakyti. Todėl kol kas geriau sekasi kalbėtis su kitais ekrano gyventojais, tarkim, Rūta Grinevičiūte, tačiau visiškai beviltiškai atrodoma ėmus paprasčiausiai aiškinti savo parlamentinės veiklos planus.
Jau esu rašęs, kad nemanau, kad pramogų verslo praktika ir pramogų aukso puodai būtinai yra neigiamas paveldas. Darbas kaip ir visi kiti. Ypač jei neturi televizoriaus. Tačiau didžioji problema, kuri tuoj ims ryškėti - tai gebėjimas būti savimi, o ne personažu ar kurto vaidmens šešėliu. Asta Baukutė drąsi su kauke, ar ir Seime po ja teks prakaituoti? Beje, čia tokių cirkininkų jau yra buvę, pradedant Viktoru Uspaskich ir baigiant Petru Gražuliu.
Tarprinkiminis laikas yra trumpas, o galvą kvaršinančių klausimų yra daug. Klausimas: ar įstengs lakštingala nečiulbėti? - priklauso prie svarbiausių.
