„Jei nori gerai dėti į krepšį – treniruokis, o jei nori numalšinti troškulį – gerk Sprite“ – skelbia normali logiška reklama. Jei analogiškai – be agresijos ir „kietumo“ sąsajų su geriamu skysčiu, savo prekę pristatytų alaus siūlytojai, reklamos visiškas uždraudimas nebūtų reikalingas.
Žiniasklaidos savikontrolės mechanizmai aiškiai neveikia, o kovotojai su girtavimu nesugalvoja nieko geriau, kaip pabandyti įslaptinti patį alkoholio egzistavimą.
Vienas pavyzdys, Jugoslavijoje buvo vykdoma reklaminė akcija, siekiant paskatinti žmones grąžinti turimus ginklus. Ir gana drastiškai. Vyrų tualetuose buvo klijuojami reklaminiai plakatai, kur užrašai skelbė, jog vyriškumas yra ne perbrauktame šautuve, o tame, ką skaitytojas laiko rankose. Galima visaip spėlioti apie tokių apeliacijų efektyvumą, bet vargu ar tai yra labiau juokinga už teiginį, jog rugsėjo 1-osios „nusausinimas“ yra „simbolinis laiškas visuomenei“ ir pan.
Tie patys entuziastai jau kurį laiką nesugeba įteisinti kalėjimo bausmių ir nusikaltimo įrankio – automobilio konfiskavimo apsvaigusiems vairuotojams, o vietoje to, kaip ir dera viešųjų ryšių dievinimo gadynėje, iš anksto visiems paskelbia nieko niekam neparduosią vieną konkrečią dieną. Paskui – trauko pečiais ir gailiai stena, kad visi iš šitokių parodomųjų akcijų juokiasi.
Kam čia spausti pareigūnus taikyti jau esančias priemones, o ne prekiauti indulgencijomis, kam čia sukti galvą, kaip priversti prekybininkus ir reklamuotojus laikytis įstatymų? Dirbti siekiant, kad reklama atitiktų etines normas ir neprasilenktų su sveiku protu? Tingu. Ir reitingai nekyla.
Su krištoline ašara aky paskelbti apie bealkoholinę rugsėjo 1-ąją yra kur kas lengviau, nei atlaikyti „maximų“ spaudimą, kuomet mėginama įvesti griežtas bausmes už alkoholio pardavimą nepilnamečiams. Draudimą su būtinomis drakoniškomis, gal net ir perteklinėmis sankcijomis, kuris turėtų galioti kasdien, o ne per šventes ar kada tai reikalinga kokio „kovotojo su girtavimu“ įvaizdžiui. Užteko visagalių prekybos centrų vadams pagrasinti, pasityčioti iš pensininkų ir pagyvenusių žmonių, reikalaujant dokumentų, ir griežtumų, kaip nebuvę.
Ypač komiška ir kvaila, kai politikai, kurie patys ne kartą savo rinkėjų matyti prisiliuobę ir svaidantys stikliukus į sieną, imasi įpareigoti policininkus tikrinti, ar automobilio salone esančio krepšio dugne nėra butelio alaus. Juk visi žino – iš bagažinės išsitrauktas butelis bus mažiau žalingas. Dar nuostabiau yra tikėti, kad policininkai tikrai tai darys. Neseniai vienas prisidirbęs veikėjas citavo I. Kantą ir nukando filosofo sentencijos pabaigą, sakančią, kad bet kokia teisė turi priklaupti prieš sveiką protą. Atrodo, kad šią tiesą pamiršo ir blaivybę neva puoselėjantys politikai, kuriems vis dar neaišku, jog kvailas įstatymas niekada neveiks, nes bus paminamas tiesiog totaliai, nebent būtų imamasi karo meto represijų.
Kyla ir įtarimų, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Uždraudus prekiauti svaigalais degalinėse, jų rinkos dalį pasiims kažkas kitas. Greičiausiai – didieji prekybos centrai, nes jie – visame „kovų“ vajuje – vėl gauna išskirtines sąlygas. Keistoki sutapimai. Nebent vėlgi – iš „Maximos“ ar kito centro pirktas butelis sveikatos nesugadins?
Jei norima, kad visi tyčiotųsi ir gerdami dalintųsi įspūdžiais apie gorbačioviškų išsidirbinėjimų ypatybes – geriausia „kovoti“ būtent šitaip. Tik neaišku – ar tai fantazijos stoka, ar pagirių sindromas motyvuoja tokias metodikas ir nesėkmingas viešųjų ryšių akcijas?
Belieka pasveikinti mokytojus su rugsėjo 1-ąja ir palinkėti sėkmės ugdant vaikus bei padedant jiems ne tik semtis žinių ir neįgyti žalingų įpročių, bet ir išmokti atskirti tikrovę nuo fikcijos.
