Kažkuriame iš savo straipsnių Dainius Žalimas, žinomas plačiajai visuomenei teisininkas, kažko pyktelėjęs, o po to visai įsismarkavęs ragina savo oponentą ,,mokytis logikos“, kurią kaip discipliną Teisės universiteto studentai esą pradeda studijuoti dar pirmame kurse.
Galima tik pavydėti Teisės universiteto studentams, juolab kad kaip tik šioje mokymo įstaigoje, regis, dirba labai puikaus logikos vadovėlio autoriai R. Bubelis ir V. Jakimenko (Logika. I dalis. Vilnius, 2004), nors, prisipažinsiu, tąsyk, užkliuvęs už teisininko pasisakymo, ta pačia proga prisiminiau A. Schopenhauerio žodžius apie tai, jog neva protinti studentus logikos kursais yra tas pats darbas, kaip mokyti bebrus statyti užtvankas pagal brėžinius.
Filosofas šitaip išsako savo įsitikinimą, kad nesutrikusio intelekto žmogus elementarias logines operacijas atlieka savaime be jokių specialių formalizacijų. Neva nėra reikalo nusipjauti sveikas kojas mainais už ,,džiaugsmą“ paklibikščiuoti su protezais. Iš kitos pusės žiūrint, teisės studentams, kaip atrodo, čia reikia daryti pačią rimčiausią išimtį, nes teisininko duona kasdieninė yra mašinizuotos formuluotės, jų gamybos procesas.
Kita vertus, taip jau nutiko, jog loginės dėlionės klausimas iškilo iš naujo, kai perskaičiau kitą D. Žalimo straipsnį (www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=18565147), jau savo pavadinimu ,,Dvigubos pilietybės siekių klystkeliai“ iš karto nedviprasmiškai įvardijantį poziciją ir, kaip buvo galima laukti, aistringai ginantį žinomą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl pilietybės ribojimo. Tačiau nustebino tai, jog įgudęs publicistas, ne vieną kartą plačiajai visuomenei įtaigiai paaiškinęs teisinius kazusus, šįkart kalba prieštaraudamas pats sau, nusižengdamas paprasčiausiems logikos reikalavimams. Tai iš tiesų įdomus atvejis, kai intelektualus žmogus ir patyręs polemistas šitaip akivaizdžiai painiojasi ir painioja kitus. Kas atsitiko?
Regis, taip visados būna, nesklandumai prasideda, kai aklai laikomasi principo ,,draugas yra brangesnis už tiesą“ arba, metaforiškai tariant, griebiamasi nedėkingo valytojo darbo sausinant kitų paliktas balutes. Dėl ko šitaip stengiamasi – dėl įsipareigojimo savųjų ratui, puoselėjant taurius kolegiškumo idealus ar galbūt paprasčiausiai vardan karjeros? Tiesą sakant, ne mūsų tai reikalas.
A. Žalimas neseniai publikuotame straipsnyje primena 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, skelbiantį, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
Straipsnio autorius labai karštai solidarizuojasi su tokiu išaiškinimu ir kaltina visus tuos, kurie atseit kelia nereikalingas bangas. Kita vertus, toliau autorius rašo: ,,Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Konstitucinis Teismas yra nekritikuotina institucija. Man ir pačiam Teismo pozicija kai kuriais pilietybės klausimais neatrodo pakankamai pagrįsta ir įtikinama. Manyčiau, kad 2006 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime buvo galima įvardinti atskiru leistinos dvigubos pilietybės atveju Lietuvos Respublikos piliečius, kurie ne savo valia okupacijų laikotarpiu paliko Tėvynę ir negalėdami naudotis Lietuvos valstybės gynyba priėmė kitos šalies pilietybę (t. y. tai būtų atskiras dvigubos pilietybės atvejis, susijęs su specifinėmis istorinėmis ir politinėmis aplinkybėmis)“.
Štai čia, skaitytojau, prašau sukaupk visą dėmesį ir neapsirk! Prieštaringais D. Žalimo samprotavimus aš pavadinau ne todėl, jog minimas autorius cituotoje pastraipoje pagaliau leidžia sau pademonstruoti nepriklausomą nuomonę, bet būtent dėl to, jog formuluotė ,,atskiras atvejis“ čia vartojama ir suprantama visai kita prasme nei KT nutarime. Jeigu mes laikomės dabar pacituotame sakinyje priimamos ,,atskiras atvejis“ sampratos, tai KT minėtojo nutarimo formulavimo seką esame priversti laikyti loginės klaidos pavyzdžiu.
Kritikuojant minėtą KT nutarimą jau ne kartą buvo atkreiptas dėmesys, jog Konstitucijos 12 str. formuluotė ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ numato tipizacijos užduotis, o ne tokius ar kitokius problemos sprendimo kiekybinius parametrus. Kitaip tariant, čia kalbama apie tipinius atvejus, visai nekeliant klausimo dėl paties atvejo skaitlingumo, kalbama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę. Drąsiai galime teigti, jog šios dvi formuluotės ,,atskiras atvejis“ minėtame kontekste interpretacijos (pavadinkime jas sąlyginai kiekybine ir kokybine sampratomis) radikaliai atmeta viena kitą ir negali būti sujungiamos kažkokiu ,,trečiaip“ suprastu būdu.
Taigi, prisimenant paskutinius įvykius, galima manyti, jog ir LR prezidentas, vetavęs Seime priimtą naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, taip pat buvo suklaidintas arba galbūt leidosi suklaidinamas, tarkime, dėl tos aplinkybės, kad jautė pareigą atsidėkoti KT už ,,antrąją kadenciją“ (čia spekuliatyvios prielaidos, žinoma, nieko daugiau). Sutikčiau, jeigu kas nors pasakytų, kad toji ,,antroji kadencija“ mums visiems buvo likimo dovana, tačiau vis tik išlieka kartėlis dėl to, jog kartais net ir patys simpatiškiausi žmonės asmeninės legendos plėtotę vertina labiau už įsipareigojimą tautos idėjai.
Ponas D. Žalimas kalba apie Lietuvos pilietybę su patosu kaip apie vertybę, kurios negalima barstyti į kairę ir dešinę. Labiau įsiklausius čia gali išgirsti kone majakovskiškas ,,ja graždanyn sovetskogo sojūza“ intonacijas. Tačiau bėda ta, jog ilgą laiką LR pilietybė buvo tapusi korupcine vertybe, neaišku už ką teikiama prezidentų įsakais. Todėl leiskite pilietybę bent iš pradžių (kol priprasime) laikyti ne tiek konvertuojama verte, kiek neatimama žmogaus teise.
Be abejo, straipsnio autorius užsiima apie atvejį, kai Rusija, dalindama pilietybės teises svetimos šalies gyventojams, vėliau piliečių teisių gynimo pretekstu kėsinasi tą šalį užgrobti. Kyla įspūdis, jog tokia nuoroda į Rusijos keliamus pavojus šiandien tampa pagrindiniu oponentų argumentu. Kita vertus, kaip atrodo, naujai išryškėjusios aplinkybės leidžia tik dar labiau argumentuotai, nepaliekant jokių abejonių pagrįsti pasirinkimą, jog išsaugoti Lietuvos pilietybę būtų galima įgijusiems ne bet kokios šalies, bet tik Europos Sąjungos ir NATO valstybės narės pilietybę.
Apie šį KT nutarimą ir jo pasekmes yra prikalbėta bei prirašyta be galo daug, išnaudojant visas retorines figūras. Tad leiskite šįkart pasakyti labai trumpai, be retorikos. Tai yra Rainių miškelis išplėtotu pavidalu.
