Kadaise, Hėgelis teigė, jog Afrika yra antiistoriška pasaulio dalis. Tamsiajame žemyne nevyksta joks judėjimas, Afrika – kaip inkliuzas – įkalinta laike, tradicijoje, įkalinta amžinuose pasikartojimuose. „Locked in history“.
Tuo tarpu Europa vadavosi iš istorinio miego, iš tradicijos suvaržymų; apsiginklavusi racionaliu protu ir racionaliu pažinimu, pati užsimojo kurti savo ateitį, savo istoriją. Įtikėjusi Apšvietos galia ir savo pačios išskirtinumu, užsimojo pažadinti bei apšviesti ir likusią pasaulio dalį. Modernybė buvo istorijos avangardas. Už jos ribų – tamsios, neapšviestos teritorijos, kurias aplenkė istorija, kur karaliauja kanibalai, dervišai ir žiniuoniai.
Apšviesti šias žemes ir tautas, pažadinti jas, pajungti jas modernybei, pabudinti ir atskleisti jose glūdintį potencialą – tokia buvo Vakarų teisė, netgi ne teisė – pareiga. Kolonijinis diskursas, grindžiamas moderniuoju racionalumu, normatyviniais, neva universaliais grožio, gėrio ir tiesos standartais, ignoravo skirtumus, įvairovę ir kitoniškumą – kaip sakė Adorno ir Horkheimeris, Apšvieta yra totalitarinė, ji su visais dalykais elgiasi taip, kaip diktatorius su žmonėmis.
Tačiau XX amžiaus antroje pusėje sudrebėjo modernieji tiesos ir žinojimo pamatai. Tiesos monopolis subyra į šipulius, Lyotard’as cituoja Yeats’ą – The Center Can Not Hold, atsiranda daugybė centrų, pasakojimų ir tiesos režimų (gal tokia ir buvo tikroji mito apie Babelio bokštą alegorija...?)
Į areną išeina paraštinės grupės – juodaodžiai, kolonizuotieji, moterys ir homoseksualai. Bhabha ir Spivak kritikuoja hegemoninę Vakarų kultūros galią, - kolonizuotasis, esą, negali kalbėti ta kalba, kuri nėra jam autentiška, kuri yra jam svetima. Foucault ir Butler kritikuoja normatyvinį heteroseksualumą bei jo imperatyvinį pobūdį. Tolerancija demaskuoja modernųjį racionalizmą kaip prievartinį ir įsikuria pačioje Vakarų kultūros šerdyje.
Tas lūžis įvyko kažkur septintame dešimtmetyje, kai Paryžiuje vyko studentų maištas, kai amerikiečiai ėmėsi protestuoti prieš karą Vietname... Visam šitam šurmuly, 1969 metais, vieną karštą ir tvankų liepos mėnesio vakarą, Niujorke, Stonewall bare, kilo konfliktas tarp policininkų bei nuolatinių baro lankytojų, daugiausia gėjų ir transseksualų. Konflikto įžiebta kibirkštis įsiliepsnojo, gėjai patraukė į gatves, šis įvykis įėjo į istoriją ir tapo žinomas kaip garsusis Stonewall maištas. Jau po metų Niujorke buvo įkurta Gėjų Išsilaisvinimo Lyga. Akademikai ėmėsi reflektuoti vykstančius pokyčius. Po poros dešimtmečių, ėmė steigtis LGTB (Lesbian, Guy, Transgendered, Bisexual) ir Queer studijų centrai. Šiandien Queer studijos dėstomos daugelyje JAV universitetų, o Niujorke kasmet vyksta gėjų paradas - Stonewell įvykiams paminėti....
Lietuva neturi savo Stonewall. Lietuvoje Queer studijos atsiranda, inicijuojamos akademikų, pasisėmusių patirties Vakaruose. Queer studijos neišplaukia iš autentiško skausmo, iš autentiškos patirties, Queer nekalba autentiška kalba - queer lietuvių kalboje, nė jokiame slenge, neturi savo ekvivalento, ir kalbininkai, ilgai laužę galvas (disciplina nenumano, kaip įvardinti savo tyrimų objektą?) apsistoja ties nejaukiai skambančiu kvyras.
Vakaruose, temos iš gatvės persikelia į universitetą. Lietuvoje - iš universiteto į gatves. Žemėlapis eina pirma teritorijos. Įvairovė atrandama ne aprašant, o kalbant, struktūruojant ir kategorizuojant. Kultūros (ir akademinės) industrijos ieško pikantiškų personažų. Laikraščių pirmuosiuose puslapiuose tuos, kurie kentėjo kurdami BVP, pakeičia tie, kurie kentėjo kurdami savo (seksualinę) tapatybę.
Lietuvos Gėjų Lyga remiama vakarietiškų organizacijų. Tautinių mažumų situaciją Lietuvoje budriai stebi visa reginti Vakarų akis. Tačiau tuos, kuriuos istorija (ar likimas, kaip pavadinsi) nubloškė į „miegamųjų rajonų“ ghetto ir kuriems „sustojo laikas“, Algis Greitai išvadina išgamomis ir beždžionėmis. Pasaulis sukasi toliau lyg niekur nieko. Ką gali pasakyt – Algi, heteroseksualai juk irgi verkia....! O praradus „Sekundės“ banke laikytas viso gyvenimo santaupas, gali sustoti ne tik laikas – gali sustoti ir širdis.
O tolerantiški Vakarai nenustygsta vietoje... (Ką padarysi, ekspansyvi prigimtis!) Vakarai struktūruoja Rytus – kalbą, pokštus, istorijas, įpročius ir kultūrines praktikas klasifikuoja į politiškai korektiškas ir diskriminuojančias. Tolerancija diegiama, apvalant kalbą nuo politiškai nekorektiškų terminų, tokių kaip žodis “N”, kuris Lietuvoje turi visai kitą genezę ir visai kitas konotacijas… Estijos kalbininkai bandė, tegu ir ne vieningai, priešintis prievartinei kalbos sterilizacija (sako, mūsų, estų, istorijoje nebuvo praktikuojamo rasizmo, mūsų kalboje, žodis „N“ neturi neigiamo atspalvio, o dėl JAV Pietuose praktikuotos vergovės bei vergų prekybos, mes nesiruošiam išsižadėti savo autentiškų kalbos terminų).
Šiandien Vakarai žengia apsiginklavę Tolerancija, kaip kadaise žengė apsiginklavę Racionalizmu. Bet po magišku naujų burtažodžių skambesiu, išlaikomi ankstesni asimetriški galios santykiai. Senoji Vakarų hegemonija, persirengusi kitu, tolerancijos, drabužiu, veržiasi į Rytus – ten, kur getuose pikti, niekuo nepasitikintys žmonės žiūri „ORT“ ir „Pervyj Baltijskij Kanal“, („visai kaip tos beždžionės, kurios nužudė Brunoną,“ taip sako Algis G.), - ten, kur sustojęs laikas.
Visai kaip Hėgelio aprašytas tamsusis Afrikos žemynas – „locked in history“.