Pastarosiomis dienomis spaudžiant didžiuliams šalčiams, dėl kurių ne tik braška tvoros, bet ir sproginėja šiluminės trasos bei trūkinėja troleibusų linijos, faktas, kad aplinkui pilna sniego, pasislinko į antrąjį planą. Kuomet sulauksime kritulių, jo bus dar daugiau.
Nuo pagrindinių magistralių nutolę šalutiniai keliai taps sunkiai pravažiuojami, tačiau bandančių „prasiveržti“ į užmiestį arba iš ten grįžti net ekstremaliausiomis sąlygomis –visuomet buvo ir bus. Kaip reikia įvertinti aplinkybes prieš imantis užsnigto kelio šturmo? Kokia yra vairavimo per sniegą specifika? Kokius privalumus suteikia didesnio pravažumo modeliai? Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, portalas Balsas.lt kreipėsi į važiavimo bekele ekspertus.
Vairavimo bekelėje ekspertas Ramūnas Kliunka, kuriam ir šiais metais teko atsakingos „Halls Winter Rally“ direktoriaus pareigos tikina, kad situacijos vertinimas labai priklauso nuo to, kokį automobilį vairuojame, kokios yra jo padangos ir koks yra sniego dangos storis. „Kalbant apie tipinę situaciją taip pat labai svarbu, koks pagrindas yra po tuo sniegu. Jeigu sniego yra daugiau nei pusė metro, su lengvuoju automobiliu kelio nepravažiuosi, nesvarbu kokios padangos bus sumontuotos. Taip yra todėl, kad važiuojant po dugnu bus „trombuojamas“ sniegas, daraisi pats sau pagalvę, ant jos lipi ir jei jau ratai pakibs ore – niekas nebepadės“, ‒ tvirtino jis.
Be žieminių padangų – nė iš vietos
Anot visureigių vairavimo instruktoriaus, tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, t.y. kuomet sniego danga siekia 20-30 cm, labai daug priklauso nuo to, koks yra automobilis. Atkreipti dėmesį derėtų ir į tai, kad kuomet vienas iš varančios ašies ratų praranda sukibimą, diferencialas visą sukimo momentą perduoda priešingam, todėl sunkiomis sąlygomis tokiuose automobiliuose praktiškai turime tik vieną varantį ratą. „Labai svarbu, koks gruntas po sniegu. Jei tai lygi danga, tuomet labai gerai, bet jei ji banguota, ratas gali pakliūti į duobę ir pradėti slysti vietoje“, ‒ komentavo R. Kliunka.
Ypatingą dėmesį važiuojant sniego sluoksniu padengtu keliu derėtų atkreipti į padangas. Pirmąjį sezoną žieminės padangos savo funkcijas atlieka puikiai, taip pat jomis galima pasitikėti ir antrą sezoną, o prieš trečiąjį sezoną gerai įvertinti ar su esamu protektoriaus likučiu jomis naudotis bus saugu. „Žieminės padangos labai greitai dėvisi, kadangi jose yra minkšto mišinio. Po dviejų metų arba atitinkamo kilometražo ji praranda savo savybes“, ‒ kalbėjo bekelės ekspertas.
Daug važinėjantiems užmiesčio keliai vairuotojams, o ypač moterims, R. Kliunka patarė rinktis spygliuotas padangas. Tai nėra sritis, kurioje būtų verta taupyti, patartina rinktis padangas, kurios buvo sudygliuotos jau gamykloje, o ne pas mus. Minėtinos yra ir pas mus ne itin populiarios padangoms skirtos grandinės. Sukibimas sniego ir ledo sluoksniu padengtuose užmiesčio keliukuose tampa daug geresnis, tiesa, lygiu keliu jis yra visiškai nepatogus, taip pat praktiškai neįmanoma išvystyti didelio greičio.
Skirtingas priekine ir galine ašimi varomų automobilių pravažumas
Kalbant apie viena ašimi varomus automobilius galima priminti daugumai vairuotojų gerai žinomą faktą, kad priekiniais ratai varomi automobiliai per sniegą visuomet pravažiuos geriau. „Apkritai galiniais ratais varomu automobiliu nerekomenduočiau važiuoti apsnigtais ar smarkiai užpustytais keliais. Toks automobilis bandant važiuoti greičiau bandant įveikti sniegą yra labai sunkiai valdomas“, ‒ komentavo R. Kliunka.
Sugebėjimai važiuoti slidžia kelio danga, anot R. Kliunkos, yra savotiškas menas. „Jeigu žiemą yra galimybė su nuosavu automobiliu nuvažiuoti į didelę apledėjusią aikštelę, susistatyti kūgelius ar kitokias gaires ir pačiam pasitreniruoti provokuojant slydimą, tai yra geriausia pamoka bandant įvertinti savo ir automobilio galimybes. Idealu būtų važiuoti ant ledo ‒ tuomet yra daug vietos, tiesa, Lietuvoje ne visur tai galima daryti, taip pat ir ledo storis turi būti atitinkamas“, ‒ kalbėjo vairavimo bekelėje specialistas.
Apie keturių varomų ratų pavaros privalumus
Daugumos padidinto pravažumo modelių konstrukcija sumanyta taip, kad nuolatos varoma priekinė ašis ir tiks prasisukus ratams per movą sukimo momentas perduodamas galinei ašiai. „Dėl didesnės prošvaisos ir keturių varomų ratų tokie automobiliai pravažiuoja toliau ir daugiau, bet labai dažnai žmonės suklysta galvodami, kad padidinto pravažumo modelis yra praktiškai visureigis ir gali pravažiuoti bet kur. Praktiškai yra taip, kad kuo geriau automobilis pravažiuoja, tuo sunkiau būna jį ištraukti. Taip, jie nuvažiuoja gerokai toliau, bet galų gale vis tiek užklimpsta“, ‒ tvirtino R. Kliunka pridurdamas, kad bandant „išsikapstyti“ galioja tos pačios taisyklės kaip ir lengvajam automobiliui.
Keturiais ratais varomų automobilių pravažumą gerokai pagerinti gali blokuojami diferencialai. Centrinio diferencialo blokavimą galima įjungti iškart nuvažiavus nuo asfaltuotos kelio dangos, tuomet priekinei ir galinei ašims perduodamas toks pat sukimo momentas. Labai stipriai pagelbėti gali ir priekinio bei galinio diferencialų blokavimas.
Turėti kastuvą ir tempimo lyną – privaloma
Su automobiliu šturmuojant pusnis taip pat būtina turėti papildomas priemones, tokias kaip kastuvėlis ir buksyravimo lynas. „Kastuvu automobiliui padedama labai daug, nes menkiausias pasipriešinimas ratui, pavyzdžiui, suspaustas sniegas trukdo automobiliui išvažiuoti“, ‒ pabrėžė R. Kliunka.
Tiems, kurie dažnai važiuoja į užmiestį apsnigtais, užpustytais keliais rekomenduojama įsigyti pintą tempimo lyną. Tiesa, vertėtų atkreipti dėmesį, kad galuose kilpos taip pat būtų įpintos ir apsaugotos. Tap pat, kadangi tokių trosų galai baigiasi kilpomis, norint sujungti automobilius reikalingos specialios metalinės jungtys. „Tokius tempimo trosus naudojame bekelėje, nes visureigiui sniege ar purve, papildomai ištraukti reikia keletą tonų. Tie lynai atlaiko didžiules apkrovas, tačiau juos verta vežiotis ir lengvuosiuose automobiliuose, kadangi gali būti atvejų, kad kažkas užklimps ne lygiame kelyje, o nuvažiavęs į griovį“, ‒ pastebėjo R. Kliunka.
Jeigu apsnigtas kelias vairuotojui yra žinomas, matomas jo žymėjimas šoniniais stulpeliais, patartina visuomet išlaikyti automobilio inerciją, t.y. ne lėtai slinkti įjungus pirmą pavarą, o šiek tiek įsibėgėti. „Jeigu sniego nėra daug, tarkime 30 centimetrų sluoksnis, tai dažniausiai automobilis savo mase sniegą prastumia ir laikant tą patį greitį, maždaug ties 40 km/h inercijos pakanka, kad atkarpa būtų įveikta“, ‒ esminius vairavimo per sniegą principus aiškino R. Kliunka.
Kaip išsikapstyti pačiam
Jei sniego yra daugiau arba vietomis kelyje supustytos didesnės jo sankaupos, anksčiau išdėstyti principai gali nepagelbėti ir automobilis užklimps. Modeliuodami situaciją taip pat darome prielaidą, kad automobilis apautas geromis žieminėmis padangomis, nes priešingu atveju jo šansai išsikapstyti savarankiškai yra minimalūs.
„Pirmiausia reikia išlipti iš automobilio, taip pat vengti desperatiškų bandymų spausti akceleratorių ir „buksuoti“ vietoje. Visų pirma, įvertiname situaciją – dažniausiai daug sniego būna suspausta po varikliu ir priekiniu buferiu. Prasisukęs ratas po savimi padaro daubą, taip atsiranda pasipriešinimas, o iš duobės išlipti nepavyks. Pirmiausia traukiame kastuvą ir nukasame sniegą po varančiąja ašimi, taip pat ir po kitais ratais, tam kad jie neturėtų pasipriešinimo. Turime nuvalyti bent keletą metrų laisvo kelio, kuris leistų išvažiuoti“, ‒ komentavo R. Kliunka.
Atsikasus ratus automobilį reikia bandyti išjudinti iš vietos. Tai daroma paprastai: jungiame pirmą pavarą, važiuojame į priekį, paskui keičiame į atbulinę, važiuojame atgal, veiksmus kartojame stengdamiesi įsiūbuoti automobilį. „Jei yra kažkokia eiga pirmyn arba atgal, atsiranda tikimybė ir išjudinti jį iš vietos. Jei jau pajutome, kad mašina pradėjo važiuoti, išvažiavimas yra vienintelis – atgal tomis vėžėmis, kuriomis atvažiavote iki kliūties“, ‒ pridūrė visureigių vairavimo instruktorius.
Tais atvejais, kuomet po išsikapstymo iš keblios situacijos, vairuotojas neranda pagalbos ir savarankiškai nori pasiekti kelionės tikslą, pavažiavus kelis šimtus metrų atgal savo vėžėmis įsibėgėti ir pramušti pusnį. „Kur kas sudėtingiau yra išvažiuoti su automatinę pavarų dėžę turinčiu automobiliu, nes tiesiog neįmanoma lengvai pajudėti truputį į priekį, o paskui greitai atgal“, ‒ pažymėjo R. Kliunka pridurdamas, kad didesnis dyzelinių variklių sukimo momentas automobilio išjudinimui iš vietos didelės įtakos neturi.
Vengti tempimo per jėgą
Tiems atvejams, kuomet automobilis visiškai įklimpęs nebejuda iš vietos, reikia turėti patikimą tempimo lyną. R. Kliunka pažymėjo, kad labai dažnai automobilius bandoma ištraukti naudojantis labai silpnais trosais, kurie tiesiog nutrūksta. „Standartiniai degalinėse parduodami buksyravimo lynai, skirti traukti automobilį lygiu keliu. Jie visiškai netinka traukti automobilius iš tokių situacijų, apie kurias kalbame“, ‒ tvirtino jis.
Automobilio traukimas iš pusnies lynu, anot R. Kliunkos, yra savotiškas menas. Vairavimo bekelėje ekspertas patarė vengti tokio traukimo, kuomet iš pusnies kitą transporto priemonę jau pirmuoju bandymu bandoma „išrauti“ smarkiai trūktelint įsibėgėjus du ar tris metrus. „Dažniausiai todėl ir trūksta visi lynai, nes jie neapskaičiuoti atlaikyti tokias apkrovas – smūgio metu apkrova yra kelios tonos papildomai greta paties automobilio svorio“, ‒ aiškino jis.
Derėtų nepamiršti, kad pats traukimas vyksta tokiomis pat sąlygomis, kuriomis nelaimėlis pateko į bėda, todėl atvažiavęs į pagalbą automobilis, pasidaryti sau traukimo kelią, t.y. išvažinėti tą atkarpą, kuria mėgins ištraukti kolegą. „Traukti pradėti reikėtų visai palengva, pirmas bandymas turėtų būti visiškai be smūgio, tiesiog įtempus lyną bandyti išjudinti automobilį. Dažniausiai tai nepavyksta iš pirmo karto, bet visi milimetrai, kuriais pajudėjo įklimpęs automobilis, turi labai daug reikšmės kitiems traukimams. Kiti tempimai turėtų būti su patempimu, tačiau tai reikia daryti palaipsniui, pradėti įsibėgėti nuo pusės metro ar pusantro“, ‒ dėstė R. Kliunka.
Taip pat skaitykite:
