Laiškas iš istorijos fabriko
Praėjusiame „Akiračių“ numeryje pradėjęs skaityti savo bičiulio Leonido Donskio poleminį straipsnį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_346569) „Nejaugi pilietiškumas reikalauja fabrikuoti istoriją?“, kurį paskatino mėnesiu anksčiau mano pateiktas ironiškas pasiūlymas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_337131) griauti Trakų pilį, pasijutau gan nejaukiai.
Mano teiginį, kad „Lietuvoje vis dar gan nekritiškai priimama viskas, kas ateina iš užsienio, ypač iš Vakarų“, Donskis suprato kaip priekaištą jam dėl kritiškumo stokos. Iš tikrųjų tuo aš norėjau pasakyti, kad Lietuvon atklydusi bet kokia idėja ras pritarimą, jei tik ji „vakarietiška“, net jei pritarimo jau susilaukė anksčiau atklydusi „vakarietiška“ jos priešingybė.
Kad neliktų jokios abejonės, kategoriškai pareiškiu, kad šio teiginio netaikiau nei Leonidui, nei jokiam kitam konkrečiam asmeniui. O raktas į mūsų nesusikalbėjimą, mano nuomone, slypi žodyje „viskas“. Šitaip suabsoliutintą teiginį taikydamas Leonidui ar bet kam kitam, aš kompromituočiau ne jį, o pats save. Leonidą laikau šiuo metu Lietuvai ypač reikalingu vakariečiu. Vakariečiu pačia geriausia šio žodžio prasme ir visų pirma dėl jo kritiškumo ir be galo didelės erudicijos. Tačiau diskusijoje dėl Valdovų rūmų jis, man atrodo, nebuvo labai savikritiškas, ypač rinkdamasis žodžius ir sąvokas. Tad iš pradžių.
Pora žodžių apie žodžius
Kad mėnraščio skaitytojams per daug neįkyrėčiau, aš tik labai trumpai apie savo bėdas. Leonidas manęs klausia, iš kur ta jam nuostabą kelianti mano informacija apie R. Ginsbergo nepripažinimą Amerikoje. Bet mano straipsnyje nėra nė žodelio apie Ginsbergo nepripažinimą; tik paminėjau, kad Dvynių bokštų atveju pritarimo Amerikos visuomenėje (ne siaurame akademikų filosofų ratelyje) jo „Griuvėsių estetika“ nesusilaukė. Bet kad ir kiek klaidinga būtų mano „Griuvėsių estetikos“ interpretacija, ji vis dėlto neleidžia vieno konkretaus nepritarimo pavyzdžio paversti nepripažinimu.
O dabar iš anksto atsiprašau, kad turėsiu padaryti didelę žurnalistinę nuodėmę, kurios paprastai ne tik pats nedarau, bet ir kitiems nepatariu – teks pacituoti save. Leonidas rašo, kad aš, pasigavęs jo žodžius, jog Valdovų rūmai reiškia pilietinės ir politinės sąmonės būklę Lietuvoje, teigiu, kad visiškai sutinku su juo, nors puikiai suprantu, kad būtent čia mūsų pozicijos iš esmės išsiskiria. O dabar – mano citata: „Donskio nuomonė apie Valdovų rūmų atstatymą – visiška priešingybė manajai“.
Prieš pradėdamas rimtesnę diskusiją apie tai, kuo mūsų, Valdovų rūmų atstatymo šalininkų, pažiūros skiriasi nuo oponentų ir kodėl, norėčiau dar minutėlę stabtelėti prie žodžių. Kažkaip šioje diskusijoje pasigendu lengvasvorių žodžių, tokių, kuriais net ir rimtai kalbant galima truputį pažaisti, praskaidrinti ir savo, ir oponento nuotaiką, priešpriešai juoda ir balta suteikti truputį spalvos. Vietoj to užgriuvo čia mus sunkiasvoris žodynas – žodžiai, sunkesni už cementą ir plytas fabrike, kurį, anot Leonido, ponas Virgis Valentinavičius mato žiūrėdamas į atstatomus Valdovų rūmus. Pono Valentinavičiaus nepažįstu ir žinau apie jį tik iš Leonido užuominos čia aptariamame straipsnyje. Ir stebiuosi, kodėl Leonidui, mokančiam taip žaviai diskutuoti be pykčio, dabar savo argumentams paremti prisireikė tokios haliucinacijos. Ir tuoj pat, kitoje pastraipoje, prokuroriškas kaltinimas, kad mūsų noras atstatyti Valdovų rūmus „yra tobulas sovietinio ir buldozerinio žvilgsnio į istoriją pavyzdys“.
Žinote, atsitiko keistas dalykas. Leonido užuomina į sovietinį žvilgsnį mane privertė stabtelti, nes pajutau, kad kažkas pradeda rezonuoti. Haliucinacija. Kažkokie sovietiniai veikėjai. Kaune. Stovi priešais Prisikėlimo bažnyčią ir mato ten ne bažnyčią, o Radijo detalių fabriką. Koks haliucinacijų panašumas, sakyčiau, beveik giminystė. Tik vienai buvo lemta išsipildyti ir tęstis iki Nepriklausomybės atkūrimo, o antroji, tikėkimės, niekada netaps realybe.
Kada prasideda istorija?
Turbūt pats skaudžiausias ir nesuprantamiausias priekaištas Valdovų rūmų atstatymo šalininkams yra jų kaltinimas istorijos klastojimu. Daug lengviau būtų suprasti priešingą kaltinimą, t.y. jei istorijos klastojimu būtų kaltinami tie, kurie priešinasi rūmų atstatymui. Juk vienu metu rūmai stovėjo visai ten pat, kur ir dabar yra atstatomi, net ant tų pačių pamatų, ir savo išore atrodė beveik visai taip pat, kaip atrodys po atstatymo. O sugriauti jie buvo todėl, kad tokia buvo Lietuvą ir didelę Lenkijos dalį aneksavusios Rusijos carų ir generolų valia.
Bet kurios geografinės vietovės istorija paprastai prasideda su žmogaus veikla joje. Tačiau tokia istorijos pradžia Valdovų rūmų priešininkus pastatytų į gan keblią padėtį. Juk priekaištai atstatymo šalininkams – kad atstatomas monstras, kuris tik gadina Katedros aikštės architektūrinę erdvę ir užstoja Gedimino pilį bei Kryžių kalną – tokiu atveju būtų tolygus padėkai prieš tai buvusių rūmų griovėjams. Šios keblios padėties būtų galima išvengti, istorijos pradžią kaip nors nukeliant į vėlyvesnį laikotarpį, kai rūmai jau buvo išgriauti. Tačiau tai neįmanoma, bet Leonidas to paties efekto siekia pasinaudodamas gana painiu ir apgaulingu Disneilendo sindromu. Disneilendo sindromas, anot Leonido, tai viena šiandieninės modernybės pusė – įsitikinimas, kad viskas, kas kažkada egzistavo, gali būti prikelta iš naujo. Kita tos pačios modernybės sindromo pusė yra įsitikinimas, kad reikia griauti visas senienas ir viską modernizuoti. Taigi tiems, kurie įsitikinę, kad viską, kas praeityje yra buvę, reikia prikelti iš naujo, tai tėra jų politinės valios ir technologinio pajėgumo įrodymas – ir nieko daugiau.
Pasiremdamas tokia įdomia sąvokų konstrukcija, Donskis sukuria įsivaizduojamą (virtualią) tikrovę, kurioje (virtuali) istorija prasideda nuo tuo, kas yra išlikę, o visa kita, kas praeityje egzistavo, bet neišliko, atsiduria anapus istorijos, kažkokioje neįmanomybės sferoje. Šitaip susikurtoje virtualioje realybėje galime daryti daugybę įdomių eksperimentų – tol, kol jų išvadų nebandome perkelti į tą realybę, kurioje mes gyvename, nes ši sąvokų konstrukcija grindžiama nei logiškai, nei empiriškai neįrodytais teiginiais. O žodžiai, tokie kaip „visa“, „viskas“, rodo, kad šie teiginiai yra ir neįrodomi. Todėl ir kaltinimai istorijos klastojimu tiems, kurie palaiko Valdovų rūmų atstatymą, negali būti iš dirbtinai susikurtos virtualios erdvės perkelti į tikrovę, kurioje gyvename.
Ne vien valdovų rūmai
Manau, kad sugriaudama Valdovų rūmus carinės Rusijos valdžia stengėsi pašalinti viską, kas Lietuvos gyventojams primintų prarastą valstybingumą. Jei tai būtų vienas iš nedaugelio atvejų, kai okupacinė Rusijos valdžia stengėsi iš lietuvių sąmonės ištrinti valstybinio galvojimo liekanas, gal ir nevertėtų Valdovų rūmams skirti tiek daug reikšmės. Deja, tai buvo tik viena grandis visoje pastangų grandinėje, kurios tikslas buvo pripratinti lietuvius galvoti kolonijinės tautelės kategorijomis. Žvilgtelėkime trumpai į kitas tos pačios mankurtizmą teigiančios politikos sudedamąsias dalis.
Pasidaliję su kitais kaimynais jungtinę Lietuvos-Lenkijos respubliką, rusai Vilniuje randa universitetą, seniausią visoje Rytų Europoje. Universitetą, kurį kolonija turinti tapti šalis turėjo jau tada, kai metropolija jo dar neturėjo. Tai valstybingumo liekana, nesuderinama su šiam kraštui skirtu kolonijos vaidmeniu. Vilniaus universitetas uždaromas.
Pats Lietuvos vardas primena kadaise buvusią galingą valstybę. Kraštas administraciškai išdraskomas į kelias gubernijas, o vietoj Lietuvos atsiranda Šiaurės vakarų kraštas. Žemėlapyje nebelikus Lietuvos, ji anksčiau ar vėliau dings ir iš gyventojų sąmonės.
Žmonės skaito ir rašo raides ne tokias kaip metropolijoje. Tai irgi jiems primena, kad kadaise čia buvo ne kolonija, o kita valstybė. Reikia uždrausti spaudą lotyniškomis raidėmis. Tegul sau skaito lietuviškas maldaknyges, bet mūsų raidėmis. Išmoks, pripras, nebesižvalgys kitur. Taip Šiaurės vakarų krašte gyvenančiai lietuvių tautelei metropolija taps kultūrinės traukos centru, kokiu ji yra kitoms kolonijinėms Rusijos imperijos tautelėms.
Galima būtų paminėti ir dar vieną kitą pavyzdį, bet gal užteks. Prisiminkime tik kad 1918 metais atkurdama nepriklausomą valstybę Lietuva paveldėjo gyventojus, kurių didelė dalis savo valstybingumo prasmę jau buvo praradę ir dažnai sakydavo, kad „prie ruso buvo geriau“.
Maždaug pusę šimtmečio trukusi sovietinė okupacija irgi buvo to paties rusiškojo imperializmo tąsa, palikusi, deja, šiokias tokias, kad ir ne itin apčiuopiamas imperinės tradicijos nuosėdas gyventojų sąmonėje. Tai ir rusų kalbos traktavimas kine ir televizijoje kitoks nei kitų užsienio kalbų net po 16 nepriklausomybės metų. Todėl visi valstybingumą teigiantys ar stiprinantys ženklai mums yra labai svarbūs.
Ir pabaigoje dar pora žodelių tiems intelektualams, kurie labai pyksta dėl atstatomų Valdovų rūmų. Labai gerbiu intelektualus ir suprantu jų reikšmę bei svarbą krašto gyvenime. Tačiau norėčiau, kad ir jie suprastų, jog ir Trakai, ir Biržai prikelti naujam gyvenimui, ir Valdovų rūmai atstatomi ne jiems. Rašydamas apie Valdovų rūmus ir jų svarbą, galvoju apie paprastą Lietuvos žmogų. Ir apie dvylikamečius Lietuvos berniukus ir mergaites. Kad jiems nei Trakuose, nei Vilniuje, nei bet kur kitur savame krašte netektų išgyventi to, ką aš išgyvenau Trakuose būdamas dvylikos metų.
www.akiraciai.lt
