Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės instituto” iškėlė į dienos šviesą labai rimtą Lietuvai klausimą: “Kas yra Lietuvos pilietis?” Visiškai akivaizdu, kad Lietuvą sudaro tik piliečiai, niekas kitas.
Lietuvos piliečiai, gaudami pilietybę, prisiekia. Taip pat prisiekia visi pareigūnai: kariškiai, policininkai, visų lygių teisėjai, savivaldybių deputatai, Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Respublikos prezidentai ir t.t. Priesaika yra akivaizdus ir vienintelis asmeninis įrodymas, kad tu esi šios valstybės narys, šios pilietinės bendruomenės narys ir esi prisiėmęs konstitucinius teisinius įsipareigojimus. Pasirašai po priesaikos tekstu ir tik tada tampi visateisiu valstybės nariu. 1990 metais, kai LTSR neliko, o mes visi kūrėme nepriklausomą Lietuvą, priesaikos tekstą pasirašė visi Lietuvos gyventojai. Priesaikos tekstas yra ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Jis surašytas įstatyme “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” (5 str.). Ten aiškiai išdėstytas Seimo nario priesaikos tekstas, pagal šį pavyzdį yra parašytas ir Lietuvos pilietybę suteikiantis priesaikos tekstas.
Konstitucijoje yra ir Respublikos prezidento priesaikos teksto nuostatos, bet 14 Nepriklausomybės metų praktika parodė, kad mes vis dar turime gyvenime sričių, kuriose trūksta teisinio reguliavimo, jo trūksta ir kai kalbame apie priesaiką, jos laikymosi teisines prielaidas, jos nesilaikymo įvairius padarinius. LR Konstitucijoje įtvirtinta, kad priesaika - tai konstitucines teisines galias suteikiantis juridinis aktas. Jei išrinktas Seimo narys neprisiekia, jis negali gauti mandato, tas pats pasakyta apie šalies prezidentą, apie Vyriausybės galių įgijimą. Be priesaikos negali prasidėti jokia atsakinga veikla. Mūsų kasdienėje patirtyje pasitaikė visko. Buvo Seimo narys, kuris nenorėjo prisiekti, kitam teko prisiekti ne vieną kartą.
LR Konstitucijos 7 skirsnyje “Lietuvos Respublikos Vyriausybė” 93 straipsnyje yra pasakyta: “Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas.” 1996-2000 metų Seimo kadencijoje buvo kurioziškų atvejų, kada Seimo nariui Sauliui Šalteniui teko duoti priesaiką tris kartus. Pirmiausia jis prisiekė tapdamas Seimo nariu. Po to jis tapo Kultūros ministru, prieš juo tapdamas prisiekė jau antrą kartą. Po to keičiantis Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės sudėčiai, jis prisiekė trečią kartą. Tad iškyla klausimas, ar iš tikrųjų Seimo narys, eidamas ministro pareigas, turi prisiekti vadovaudamasis 93 straipsniu? Konstitucija nieko apie tai nekalbama. Konstitucija sako, kad “išrinktasis Seimo narys visas tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai” (59 str.). Aukščiausioje taryboje taip pat buvo vienas kuriozas, kai vienas deputatas atsisakė prisiekti, prisiekė kitoje vietoje. Todėl buvo įrašytas žodis: “Seime”. Konstitucijos 59 straipsnis, kuris reglamentuoja Seimo nario priesaiką, ir 93 straipsnis, kuris nustato Vyriausybės nario priesaiką, tarpusavyje nėra suderinti arba tiesiog nėra jokio teisinio aptarimo, ar pareigūnas, davęs priesaiką pagal vieną įstatymą, vėl turi prisiekti jau vadovaudamasis kitu įstatymu. Todėl visą laiką nuo 1990 metų spalio mėn., kai buvo priimta Konstitucija, Seimo nariams ir ministrams tenka prisiekti ne po vieną kartą. Tai menkina priesaikos institutą.
Yra ir kita medalio pusė. Jei Seimo narys sulaužo priesaiką, niekur nerasime paaiškinimo, ką reikia daryti tokiu atveju. Ar gali sulaužęs priesaiką Seimo narys būti renkamas dar kartą kituose Seimo rinkimuose? Ar gali Lietuvos Respublikos pilietis, kuris sulaužė priesaiką, dar kartą prisiekti ir vėl pretenduoti į pilietybę? Krašto apsaugos ministerijoje, Vidaus reikalų ministerijoje už priesaikos sulaužymą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Įstatymuose nėra parašyta nė vieno žodžio, ką daryti tuomet, jei priesaiką sulaužo politikai: savivaldybių tarybų nariai, Seimo, Vyriausybės nariai, prezidentas. O juk priesaikos sulaužymas, jei tai yra teisiškai įrodyta, tikrai turi padarinių visuomenės viešųjų interesų sferoje, juo labiau sumažina priesaiką sulaužiusio asmens pasitikėjimo kreditą. Negaliu sutikti su kaltinimais, kad šios problemos iškėlimas yra susijęs tik su Rolando Pakso skandalu. Su prezidentu asmeniškai tai nėra susiję. Susiję su ta problema, kurią iškėlė Konstitucinis Teismas nagrinėdamas R. Pakso dekretą. Aš nežinau, kaip baigsis prezidento skandalas, bet nepriklausomai nuo jo baigties jau dabar aišku, kad yra pakankamai daug argumentų, kad pažeidus priesaiką, reikia už tai atsakyti. Priesaika - pats svarbiausias dalykas įgyjant pilietybę ir visas konstitucines teises, tampant pilietinės visuomenės nariu, vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, kurias įtvirtina Konstitucija.
Mano nuomone, ši problema turi dar vieną aspektą. Nuo gegužės 1 dienos Lietuva tampa visateise ES nare. Mes turėsime dvi pilietybes: Lietuvos ir Europos Sąjungos. Kyla rimta dilema. LR Konstitucija teigia, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Išskyrus išimtinius atvejus, niekas negali būti ir Lietuvos, ir kitos valstybės piliečiais vienu metu. Turime aptarti ir teisine kalba paaiškinti, kad Lietuvos žmonėms suteikiama teisė turėti papildomą ES pilietybę nekonfliktuoja su Lietuvos Konstitucijos 12 str. reikalavimu nebūti kitos valstybės piliečiu. Tą reikia pasakyti įstatymų kalba. Man akivaizdu, kad ES nėra valstybė ir ES pilietybė nėra kitos valstybės pilietybė, tai yra tik papildanti pilietybė, bet visa tai reikia reglamentuoti. Jeigu neišspręsime šios dilemos, įduosime į rankas ginklus įvairiems populistams svarstyti, koks yra santykis tarp tų dviejų pilietybių. Analogiškai iškyla klausimas ir dėl priesaikos teksto, ar jis neužkerta mums galimybės įgyti ES pilietybę, o leidžia būti tik Lietuvos piliečiais. Mano manymu, neužkerta, bet ir tai turi būti surašyta įstatymų kalba.
Tad kaltinimai, kad ši problema aktuali tik dėl R. Pakso skandalo, yra be pagrindo. Ši problema būtų iškilusi, jei net jo ir nebūtų buvę. Šiuo klausimu domėjausi ir esu parengęs dokumentų pluoštą dar prieš dvejus metus. Kai buvo rengiamasi daryti pataisas LR Konstitucijoje, pasiūliau Seimo komisijai Konstitucijos pataisoms rengti nagrinėti šį klausimą. Iki šiol dar nebuvo svarstyta. Dabar, kai svarstysime Priesaikos įstatymo koncepciją, mes nagrinėsime ir Lietuvos pilietybės santykį su ES pilietybe, nes turime žmonėms tai paaiškinti.
Turime atsakyti į klausimą, kaip elgtis tuo atveju, kai politikas pažeidžia priesaiką. Seimo narys Vytautas Šustauskas ne kartą pažeidė priesaiką, tai man yra akivaizdu. Tad ar jis gali dar kartą būti renkamas Seimo nariu? Ar gali būti dar kartą prezidentu renkamas pažeidęs priesaiką žmogus? Ar pažeidęs priesaiką kariškis, kuris už tai buvo atleistas iš pareigų, gali balotiruotis į Seimą ar į prezidento postą? Kaip iš viso turime elgtis su žmogumi, pažeidusiu priesaiką? Ar jis išsaugo Lietuvoje pasitikėjimo kreditą, kad galėtų dar kartą būti renkamas? Europos valstybėse kandidatams į parlamento narius keliami daug griežtesni reikalavimai negu pas mus. Pas mus pasakyta labai aiškiai, kas negali būti Seimo nariu: negali būti asmenys, neatlikę bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Didžiojoje Britanijoje parlamentaru negali būti žmogus, jeigu jis vadovavo įmonei, kuri subankrutavo. Toks žmogus yra laikomas praradusiu reputaciją. O Lietuvoje? Kai buvo parašytos Konstitucijos nuostatos, mes dar negyvenome rinkos ekonomikoje, dar buvo gyvas socialistinis mąstymo paveldas. Panašias problemas išgyveno iš carizmo išsivaduojanti Lietuva 1918 metais, tada irgi nebuvo jokių rinkos santykių.
Seimo valdyba, atsižvelgdama į Europos reikalų komiteto siūlymą, nusprendė sudaryti darbo grupę Priesaikos įstatymo koncepcijai ir įstatymų projektams parengti. Esu paskirtas šios grupės vadovu, tad iki 2004 m. vasario 15 d. turėsime parengti Priesaikos įstatymo koncepciją. Tikiuosi, kad į visus iškeltus klausimus, pavyks rasti atsakymus.
“Omni Laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
