Šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika užsienyje pastaruoju metu plinta vis pastebimiau, dinamiškiau. Anksčiau tai daugiausiai reikšdavosi per įvairius užsienyje vykstančius festivalius, atskirus kūrinius koncertų programose, per natų leidybą, o dabar šias sklaidos formas rezultatyviai papildo kompaktinės plokštelės.
Šiuos muzikos plitimo tempus pagyvėti ypač skatina kryptinga ir intensyvi Muzikos informacijos ir leidybos centro www.mic.lt (vadovė Daiva Parulskienė) veikla.
Užsienyje išleistų CD su pavieniais mūsų autorių opusais jau susidarytų nemažas pluoštas, tačiau pastarieji metai šią kolekciją praturtino dešimčia autorinių plokštelių: dvi, sudarytos vien iš O. Balakausko muzikos (britų įrašų kompanija ASV ir švedų BIS), trys - iš B. Kutavičiaus veikalų (suomių kompanija “Ondine” ir vokiečių - “Dreyer. Gaido Musikproduktionen”), viena, skirta A. Šenderovo kūrybai (“Dreyer. Gaido Musikproduktionen”).
Vis dėlto pirmąja šiuolaikine lietuvių kompozitore, kurios ištisą kūrybos ciklą išleido viena solidžiausių įrašų kompanijų “Finlandia Records”, tapo Onutė Narbutaitė. Per 2002-2003 metus buvo parengtos ir klausytojus jau pasiekė keturios šios kompozitorės kompaktinės plokštelės, kurios jau sėkmingai cirkuliuoja įrašų platinimo rinkoje. Beje, “Finlandia Records”, kaip ir kelios kitos garsios šioje srityje dirbančios kompanijos - “Teldec Classics International”, “Erato Disques SA” ir kitos - priklauso “Warner Classics”. Jų produkcija yra platinama per bendrą “Warner Music International” tinklą, kuris yra patikimas garantas, kad įrašai neliks nepastebėti, neįvertinti, kad bus pasiekiami bemaž visose pasaulio įrašų platinimo rinkose.
Tuo buvo galima akivaizdžiai ir labai greitai įsitikinti, vienam po kito pasirodžius O. Narbutaitės kūrybos albumams. Solidžiuose muzikiniuose žurnaluose, dienraščiuose - “Fono Forum”, “Suddeutsche Zeitung”, “Finnish Music Quarterly”, “Ruch Muzyczny” - kaipmat atsirado naujųjų leidinių recenzijos, įdėmiai analizuojančios bei reikšmingai papildančios pastarosios kompozitorės muzikos nagrinėjimo erdvę. Be to, ir pačiai O. Narbutaitei neseniai kovo viduryje viešint Suomijoje, “Aboa musica” festivalyje, kuriame buvo pristatyta jos (septyni kūriniai) ir suomių kompozitoriaus E. Rautavaara muzika, teko įsitikinti, kad jos kūryba ne tik iš festivalio programos ten jau pažįstama. Tai paliudijo gausūs, argumentuoti publikos klausimai susitikimuose, pokalbiuose su mūsų kompozitore.
Trumpai apžvelgiant minėtą projektą, priminsime, kad keturiuose CD įrašyti įvairių žanrų ir laikotarpių O. Narbutaitės kūriniai. Pirmajame diske “Autumn Ritornello” girdime kamerinę muziką, kurios didesnę dalį jungia tai, kad jie įkvėpti ir pagrįsti konkrečių kompozitorių - Schuberto, Mozarto, Chopino - kūryba. Antrajame diske “The Gate of Oblivion” skamba muzika styginiams. Trečiame - “June Music” vėl pasineriama į kamerinės muzikos skirtingoms instrumentų sudėtims erdves - tai keturi opusai, sukurti įvairiais gyvenimo laikotarpiais - nuo 1981 iki 1992 metų. Ketvirtasis leidinys įamžina vieną naujausių O. Narbutaitės darbų Antrąją simfoniją, kurią Jari Tiessalo, vykdomasis “Finlandia Records” prodiuseris, be užuolankų įvardijo kaip šedevrą, pridūręs, kad apskritai “leisti ir propaguoti Onutės Narbutaitės muziką yra džiaugsmas ir privilegija”.
Didžiąją dalį 4 kompaktinių plokšteliųciklo kūrinių interpretuoja lietuvių atlikėjai, kuriems recenzentai skiria taip pat itin puikius vertinimus. Tarp jų - pianistai R. ir Z. Ibelhauptai, dirigentas R. Šervenikas, Vilniaus kvartetas, altininkė A. Pšibilskienė, smuikininkė I. Armonaitė ir daugelis kitų. Tad reikia pripažinti, kad šio leidybinio projekto vertė išauga dvigubai, nes drauge su O. Narbutaitės kūryba savo interpretacinį profesionalumą, darbą garsios įrašų kompanijos plokštelėse įamžino ir didelis lietuvių muzikos atlikėjų būrys.
Ketvirtasis ciklo leidinys dar visai neseniai pasiekė muzikos klausytojus, tačiau, atrodo, rimtai rengiamasi šį ciklą ir dar pratęsti, įrašant O. Narbutaitės oratoriją “Centones meae urbi”, už kurią kompozitorė 1997 m. pelnė Lietuvos nacionalinę premiją.
Sulaukus naujųjų kompaktinių plokštelių, nemažiau smalsu buvo sulaukti ir O. Narbutaitės kūrybos recenzijų, kurių autoriai - užsienio leidinių bendradarbiai. Siūlome paskaityti keletą jų fragmentų.
“Visoje šioje muzikoje skamba tikrų tikriausia nūdienos dvasia ir, nepaisant to, virš įrašų jaučiame tvyrant praeities šydą. Onutė Narbutaitė pateikia kamerinius kūrinius, kurie, išvengdami eklektikos, subtiliai artėja prie muzikos istorijos didžiųjų: čia krikštatėviais tampa Schuberto “Žiemos kelionė”, vėlyvasis Mozartas ir švytintis Chopino pianizmas. […] Panyrant į skambesius, girdima Rytų Europa, bet tai neturi nieko bendra su kai kurių amžininkų polinkiu į lėkštą harmoniją. Taigi paradoksas, tačiau stebuklingai skambantis!”. (T. Urbach, “Fono Forum”, 2002 m. Nr. 10, apie kompaktinę plokštelę “Autumn Ritornello”).
“Priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, kurios šiuo metu ieško savo muzikinio identiteto, remdamosi grynąja ir gilias šaknis turinčia liaudies muzika (Arvo Part, Errki-Sven Tuur, Pateris Vasks), čia (lietuvių kompozitorių,- aut.) muzikinė kalba nepasižymi homogeniškumu. Ji labiau individualizuota ir orientuota į daugelyje šalių taikomą techniką, kaip antai į kaimyninės šalies Lenkijos kompozitorių Witoldo Lutosławskio ar Krzysztofo Pendereckio idėjas. Kita vertus, lietuvių kūrėjai mėgaujasi prieš gerą dešimtmetį iškovota nepriklausomybe nuo Sovietų Sąjungos, skirdami ypatingą dėmesį lietuvių kompozitorių individualiai raiškai ir savarankiškumui. Vienas iš stipriausių ir savičiausių reiškinių, be jokios abejonės, yra Onutė Narbutaitė. Jau vien ta aplinkybė, kad “Label Finlandia” per pastaruosius dvejus metus išleido vien jos kūrybai skirtas keturias kompaktines plokšteles, rodo Narbutaitės įvertinimą. […] Narbutaitė išmano avangardo technikas ir jų nevengia. Tačiau technika jos kūryboje niekada nevaidina svarbiausio vaidmens. Kompozitorės kūriniai yra reakcija į gilius išgyvenimus, muzika jai yra vaizdo ir išraiškos sustiprinimas. […] Tai muzika, pasižyminti nepaprastai tikslia raiška. Ji nieko nemaskuoja, nesislapsto už techninio žodyno. Technika yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Ji skirta tiksliam vaizdų formulavimui, ji pasižymi ritmikos nepriklausomumu, operuoja koliažo laukais ir suteikia skambesio plotams būdingą reljefą.” (R. Schulz, “Suddeutsche Zeitung”, 2003.03.05).
“Deramai daugiasluoksnės faktūros ir prisodrintas vyksmas neleido atslūgti susidomėjimui ir per visą ilgą kūrinį girdėjau ypač aukštą kokybę ir atidų įsigilinimą į skambesių pasaulį. Nors Narbutaitė nėra sukūrusi labai daug orkestrinės muzikos, orkestro valdymas buvo tiesiog puikus. Simfonijoje (Antrojoje, - aut.) buvo ne tik kutenamai glostančių harmonijų, bet ir ypač daug tokių orkestrinių judesių, kuriuose instrumentai ir pavieniai balsai praranda savo reikšmę ir ištirpsta, išsilydo į kažką didesnio negu jie patys. O, svarbiausia, kiekvienas judesys gerai funkcionuoja. […] Aplankė seniai nepatirtas jausmas, kad iš tikrųjų girdėjau naują muziką”. (T. Norha, “Turun Sanomat”, 2003.03.16).
