sam atlaidūs lengvai pažadus žarstančiam kolegai. „Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo“, – sakome apie paprastus melagius. Tačiau ar taip atlaidžiauti galime ir pažadų treles skleidžiantiems politikams? Ar ne todėl nuogąstavimus dėl šalį apėmusios moralinės krizės šalies vadovui tenka pasakyti net Valstybės atkūrimo dieną?
Tramplynu tapę pažadai
Melagingi pažadai didinti finansavimą švietimui krašto apsaugos sąskaita į politikos olimpą 2000 m. atvedė Naująją sąjungą (socialliberalus). Daug žadėjo ir šios partijos sąraše į parlamentą išrinkto ir tapusio Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku profesoriaus Rolando Pavilionio veikla. Seimo kadencijos pradžioje jis „prastūmė“ Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą, kuris nebuvo vykdomas, o po poros metų buvo pripažintas netekusiu galios. Kažką žadėjo ir R.Pavilionio kurta Švietimo reformos eigos monitoringo grupė. Bėda tik, kad apie jos veiklą niekas taip ir nesužinojo.Premjerui Algirdui Brazauskui patarinėjusio Arvydo Juozaičio veikla daugeliui pedagogų teikė vilčių, kad aprims mokyklų pertvarkymo vajus. Tai jis įtikinėjo tautą ir Ministrą Pirmininką, kad mokykla be aukštesniųjų IX–XII klasių – tai kūnas be galvos. Visų įtikinti, kaip žinia, nepavyko. Tačiau neįgyvendinti politikų pažadai ir jų puoselėtų vilčių šukės – tai tik jais patikėjusiųjų problema. Patiems politikams jos tapo politinės karjeros tramplynu: R.Pavilionis dabar dirba Europos Parlamente, A.Juozaitis – Lietuvos ambasadoje užsienyje.
Profesija – pažadukas
Geresnio gyvenimo vilčių žadinimas, pažadų dalijimas yra neatskiriamas kiekvieno politiko profesinės veiklos – atsakingo darbo arba savanaudiškų manipuliacijų – įrankis. Jo naudojimas neturėtų stebinti. Kol partijos nebuvo sutarusios dėl valstybinės švietimo strategijos, politikų pažadus radikaliai koreguoti švietimo pertvarkos eigą buvo galima pateisinti. Tačiau praėjusios kadencijos Seimui patvirtinus Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatus, kuriems pritarė visos partijos, padėtis pasikeitė. Todėl dabar politikų kalbas apie ketinimus ką nors esmingai keisti šalies švietimo sistemoje vertinti reikėtų daug kritiškiau. Juo labiau kad radikalias švietimo permainas žadančių politikų pareiškimų nė kiek nesumažėjo. Panašu, kad nesumažėjo ir su tokiais politikais obuoliauti pasiryžusių lengvatikių, padedančių parlamentarams daryti politinę karjerą ir nebijančių eilinį kartą likti ir be obuolių, ir be maišo.
Šalia „grietinėlės“
Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku praėjusios kadencijos Seime tapęs socialliberalas Valerijus Simulikas prieš 2004 m. rinkimus kalbėjo apie rezoliuciją, kuri neva turėjo būti svarstoma Seime. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Žemaitijos regiono konferencijoje jis pristatė rezoliucijos projektą, kuriame buvo prirašyta įvairių „grožybių“: pritariama, jog etatinio darbo apmokėjimo modelyje būtų 18 kontaktinių valandų, siūloma Vyriausybei mažinti mokinių skaičių klasėse, per 4–5 m. pasiekti, kad mokyklose būtų ne daugiau nei 600 mokinių, o „jautresnius, silpnesnės sveikatos mieste gyvenančius mokinius pavėžėti į kaimo mokyklas, kad jie būtų ugdomi ramesnėje, dvasingesnėje aplinkoje“. Iš LŠDPS palaikymą gavusio ir į Seimą vėl išrinkto parlamentaro apie tokių projektų vykdymą, deja, nieko nebegirdėti. „Koks minėto dokumento ir jo nuostatų likimas?“ – paklausė „Dialogas“ parlamentaro V.Simuliko. Šis prisipažino, kad praėjusios kadencijos Seime rezoliucijos projektas nebuvo palaikytas nei socialliberalų, nei socialdemokratų. Už tokią iniciatyvą jis pats susilaukė bendrapartiečių kritikos. „Rezoliucijos projektą užregistruosiu pavasario sesijoje, – sako valdančiosios koalicijos Seime atstovas V.Simulikas. – Tačiau didelio ‘grietinėlės’ palaikymo nesitikiu.“
Konservatyvūs prometėjai
Švietimo prometėjų esama ir opozicinėse šio Seimo frakcijose. Tėvynės sąjungos narė, parlamentarė Vida Čigriejienė neseniai savo organizuotoje spaudos konferencijoje „Kuo serga Lietuvos švietimas?“ bandė atsakyti į šį klausimą. Habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė V.Čigriejienė nustatė niūrią švietimo sistemos diagnozę – reforma vykdoma antidemokratiškai, jos metu naikinamos šalies kultūros tradicijos. Parlamentarė kalbėjo apie baisią žalą, kurią Lietuvos švietimui daro mokymo profiliavimas, mokyklų optimizavimas bei moksleivio krepšelis, ir suabejojo tokių reformų reikalingumu. „Suteikime Lietuvos švietimui savą veidą ir atsikratykime iš kitur atneštos reformos, – kalbėjo V.Čigriejienė Mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) Kauno skyriaus pirmininkės Jūratės Voloskevičienės atviro laiško LR Vyriausybei sakiniais. – Be abejo, sistemą reikia keisti.“
Išdavikiška atmintis
Neverta stebėtis, kad opozicija nepritaria valdančiosios daugumos vykdomai politikai. Tačiau negalima pamiršti ir to, kaip 2000 m. Lietuvos premjeras, o dabar Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius šalies mokytojus sveikino su Rugsėjo 1-ąja. Prieš pat Seimo, kuriame daugumą turėjo tuometiniai konservatoriai, kadencijos pabaigą A.Kubilius pristatė ir profilinį mokymą, ir su mokyklų tinklo optimizacija susijusią „Geltonųjų autobusiukų“ programą, ir naują mokyklų finansavimo tvarką „pinigai paskui mokinį“. Visos naujovės, beje, buvo paskelbtos po nepavykusio socialdemokratų bandymo 2000 m. pavasarį atstatydinti švietimo ir mokslo ministrą konservatorių Kornelijų Platelį. Jį opozicijoje tuo metu buvę socialdemokratai kaltino švietimo reformos diskreditavimu ir nepakankama jos sparta. Negi Tėvynės sąjungos švietimo politika taip pasikeitė, kad A.Kubiliaus vadovaujamos partijos nariai profilinį mokymą, mokyklų tinklo optimizaciją ir moksleivio krepšelį dabar vertina kritiškai?
Kalbama savo vardu
„Tėvynės sąjungos pozicija nesikeičia nei švietimo reformos, nei valstybinės švietimo strategijos atžvilgiu, – ‘Dialogui’ tvirtina šios partijos frakcijos Seime seniūnė Irena Degutienė. – Kolegė V.Čigriejienė yra išrinkta Kauno Panemunės vienmandatėje apygardoje, spaudos konferencijoje, kalbėdama savo, o ne frakcijos vardu, ji iškėlė problemas, kurių atsiranda dėl strategijos įgyvendinimo konkrečiais atvejais.“ Pasak I.Degutienės, Tėvynės sąjungos frakcija artimiausiame posėdyje ruošiasi aptarti tiek V.Čigriejienės, tiek kitų frakcijos narių iškeltas švietimo reformos įgyvendinimo spragas.Kažin ar Tėvynės sąjungos frakcija sovietmečiu Lietuvoje susiformavusį mokyklų tinklą ir aneksuotos šalies mokyklose įdiegtas tradicijas paskelbs saugotinu tautinės kultūros paminklu? Nerealu, jog Seimas pritars V.Simuliko siūlymui per keletą metų pasiekti, kad mokyklose būtų ne daugiau nei 600 mokinių. Tik kodėl tokių atvirai populistinių projektų autoriai dažniausiai nusipelno daugelio inteligentiškų pedagogų pagarbos ir palaikymo? Kodėl mokytojai vis dar taip viltingai žiūri į centrinės valdžios pusę?
Pilietiškumo priešai
„Kai pilietinė visuomenė išvystyta nepakankamai, kiekviena problema pasiekia patį valdžios centrą, – atsakymą straipsnyje ‘Pilietinė visuomenė ir jos priešai’ (www.bernardinai.lt) siūlo Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. – Deja, pokomunistiniu laikotarpiu politinis elitas arba užėmė apatišką poziciją pilietinės visuomenės atkūrimo atžvilgiu, arba aktyviai šiam atkūrimui priešinosi. Kai tik politikai užima valdžios postus, jie praranda norą decentralizuoti valstybę ir perduoti dalį valdžios piliečiams. Paradoksalu, bet daugelis demokratų ir net aršių antikomunistų gina išpūstą valstybinę valdžią, kuri iš tiesų yra komunistinės sistemos atgyvena. Dėl šios priežasties ir daugelis mokyklų, ligoninių, kultūrinių institucijų bei kitų įstaigų iki šiol yra valdomos centralizuotos administracijos, nors galėtų tapti organizacijomis, kurias valstybė stebėtų iš tolo ar palaikytų ‘skaidrių’ procedūrų dėka.“
Politinė narkozė
„Populistinius atskirų valdžioje esančių politikų pareiškimus, nesutampančius su oficialia jų partijos politika, galima lyginti su narkoze, kurią mes darome ligoniams prieš operacijas“, – „Dialogui“ sako vienas iš Lietuvos gydytojų profesinės sąjungos narių gydytojas anesteziologas. Pasak jo, skirtingai apie tuos pačius dalykus kalbantys valdančiosios partijos ar koalicijos atstovai Seime, Vyriausybėje ir ministerijose sąmoningai klaidina žmones, siekia paraližuoti jų pilietinį budrumą ir atlikti norimas reformas. „Kai tai suvokėme, pamatėme, kad savo reikalais pasirūpinti galime tik patys, todėl ir pradėjome jau rezultatų duodančių (atlyginimų padidinimas 20 proc. nuo gegužės 1 d. ir tolimesnės derybos dėl algų didinimo 50 proc., – red. pastaba) akcijų seriją, – sako gydytojas anesteziologas. – Pilietinę visuomenę sukursime savarankiškai veikdami, o ne klausydamiesi, ką ‘nuskausminamai’ kalba politikai, ar vaikščiodami susiėmę su jais už rankučių.“
“Dialogas”
Vytautas Strazdas yra „Dialogo“ apžvalgininkas
