dialogo

Jau metai gyvenu su skaudžia mintimi, kad nebeįmanoma ko nors pakeisti švietimo sistemoje. Pedagogams skirtas „Dialogas“, vietos laikraščiai pilni straipsnių apie mokyklos bėdas, joms neabejingi žmonės rašo komentarus, o pasiūlymų Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), - nors vežimu vežk. Bet vežimas nė iš vietos, nors tu ką.

Savaitraščio „Dialogas“ redakcija, šį penktadienį, kovo 31 d., išleidžianti 700-ąjį numerį, praneša, kad jame bus spausdinamas pirmojo „Dialogo“ numerio autorės – Jurgos Ivanauskaitės naujausias tekstas. „Apie žmogaus gelmes per keturis ligos mėnesius sužinojau daugiau, nei per visą gyvenimą išspaudžiau iš storiausių romanų, sunkiasvorių filmų ir psichologijos vadovėlių“, – „Dialogo“ redakcijai iš Švedijos ligoninės rašo garsi rašytoja, nacionalinės premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė.

Filosofijos profesorių Arvydą Šliogerį kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė. Pakalbėkime apie tai, kas darosi žmogui, mažam ir suaugusiam, kai ant jo galvos be paliovos „liejasi“ vis didesni informacijos srautai. Prasidėjo, sakyčiau, naujų technologijų tironija. Taip, ir mūsų visuomenė vis labiau virsta vaikų darželiu. Žmonės nebemoka arba nebenori spontaniškai gyventi - laukia, kad kas nors juos pamokys. Pvz.

sam atlaidūs lengvai pažadus žarstančiam kolegai. „Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo“, – sakome apie paprastus melagius. Tačiau ar taip atlaidžiauti galime ir pažadų treles skleidžiantiems politikams? Ar ne todėl nuogąstavimus dėl šalį apėmusios moralinės krizės šalies vadovui tenka pasakyti net Valstybės atkūrimo dieną? Tramplynu tapę pažadai Melagingi pažadai didinti finansavimą švietimui krašto apsaugos sąskaita į politikos olimpą 2000 m. atvedė Naująją sąjun...