Jau metai gyvenu su skaudžia mintimi, kad nebeįmanoma ko nors pakeisti švietimo sistemoje. Pedagogams skirtas „Dialogas“, vietos laikraščiai pilni straipsnių apie mokyklos bėdas, joms neabejingi žmonės rašo komentarus, o pasiūlymų Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), - nors vežimu vežk. Bet vežimas nė iš vietos, nors tu ką.
Į siūlymus neatsižvelgė
Švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės vizito į Alytų 2007 metų vasarį metu žodžiu ir laišku kreipiausi į ją vildamasi, kad ji bus tas žmogus, kuris bandys sustabdyti švietimo sistemos griūtį Lietuvoje. Bijodama, kad viskas nesibaigtų formaliu atsakymu į laišką, rašiau ir į „Alytaus naujienas“, ir į „Dialogą“.
Priminsiu, ką tuomet siūliau: mažinti mokinių klasėse; leisti mokykloms pačioms spręsti, kokio pradinukų žinių vertinimo jos pageidautų, ir formuoti auklėtinių klases pagal mokinių žinių lygį; įvesti privalomą ugdytinių žinių patikrinimą baigiant pagrindinę mokyklą ar bent bijojusiųjų pasitikrinti žinių nepriimti į vidurines mokyklas; didinti vidurinio mokslo prestižą nemažinant skaičiaus egzaminų, kuriuos būtina išlaikyti norint gauti brandos atestatą; grąžinti elgesio vertinimą numatant netinkamo elgesio padarinius.
Kalbėdama apie mokytojų darbo apmokėjimo trūkumus nurodžiau, kad nepagrįstai mažai mokama už pasirengimą pamokoms, sąsiuvinių taisymą, vadovavimą klasei (tai turėtų priklausyti ir nuo mokinių skaičiaus).
Ministrės atsakymą į laišką gavau po gero mėnesio. Jis buvo malonus ir daug žadantis: „Jūsų laiškas man paliko įspūdį. Nuoširdus susirūpinimas, geranoriški patarimai, siūlymai, paremti ilgamete patirtimi, yra labai svarbūs tiek man asmeniškai, tiek ir Švietimo ir mokslo ministerijos specialistams, kuriantiems mūsų švietimo sistemą ir tobulinantiems ją. Jie žino Jūsų keliamas problemas ir, ieškodami jų sprendimo būdų, konsultuojasi su socialiniais partneriais.“
Deja, po įvykusių ar neįvykusių konsultacijų ŠMM specialistų parengtas ir 2007 metų gegužę gautas atsakymas vilčių dėl būsimų švietimo sistemos korekcijų nepaliko. Jie ne tik neišgirdo mano prašymo leisti pradinukus nuo trečios klasės vertinti pažymiais - net nesuabejojo pradinukų vertinimo aprašais principu! Vaikų skirstymas į klases pagal jų pasirengimo mokyklai ar žinių lygį, anot ŠMM klerkų, pažeistų lygių galimybių principą, skaldytų visuomenę.
Vidurinės mokyklos baigimo privalomų egzaminų skaičius sumažintas dėl to, kad būtų sudarytos sąlygos ją baigti tiems mokiniams, kurių vidurinio ugdymo programos pasirenkamoji dalis yra profesinės linkmės (profesinių mokyklų auklėtiniai, menų gimnazijų, konservatorijų studentai). Vidurinio mokslo prestižą gelbsti tik nuostata, kad gabiausi mokiniai, be privalomojo lietuvių kalbos egzamino, gali laikyti dar 4 ar 5 egzaminus.
Nežymūs teigiami poslinkiai
Apie pasiūlymą į mokyklas grąžinti elgesio vertinimą ŠMM atsakyme rašoma taip: „Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje kaip drausminė auklėjamojo poveikio priemonė numatytas atitinkamas elgesio įvertinimas, tačiau Jūsų siūlomos elgesio vertinimo pasekmės (neišduoti išsilavinimo pažymėjimo, neleisti tęsti mokymosi ar neleisti laikyti brandos egzaminų) pažeistų vaiko teises į mokslą ir prieštarautų Europos Komisijos paskelbto „Mokymosi visą gyvenimą memorandumo“ nuostatoms.“ Nusistatyti mokinių elgesio taisykles ir elgesio vertinimo kriterijus siūloma mokyklų bendruomenėms.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kai ką teigiamų poslinkių linkme Švietimo ir mokslo ministerija padarė: savivaldybių taryboms leista mokinių skaičių pradinėse klasėse sumažinti iki 20, miesto ir rajono pagrindinių mokyklų 9-10 klasėse - iki 22, o nuo 2008 metų planuojama sumažinti mokinių ir 5-8 klasėse (iki 22 mokinių). Tik ar savivaldybės pasinaudos tuo leidimu, jei mokinių skaičių sumažinusios mokyklos kalendorinių metų gale pritrūksta keliasdešimties tūkstančių mokytojų algoms?
Socialinių partnerių spaudžiama ŠMM sukūrė Ilgalaikės (2009-2011 m.) pedagogų darbo užmokesčio didinimo programos projektą, kurio skaičiai atrodo neblogai, bet turėtų įsigalioti tik po trejų metų. Kažin ar 2011 metais už žadamus 4 tūkst. litų mes nenupirksim tiek, kiek dabar už 1,6 tūkst.?
Dar daugiau, kartu su etatiniu darbo apmokėjimu nuo 2009 metų planuojama leisti mokyklos vadovui pačiam spręsti, kiek valandų skirti mokytojui už pasirengimą pamokoms, mokinių darbų taisymą ir kitus darbus, neviršijant 12 savaitinių valandų limito.
Pirmiausia norėtųsi tikėti, kad etatinis apmokėjimas bus įvestas tik tada, kai bus nuodugniai išnagrinėta dabar eksperimente dalyvaujančių mokyklų patirtis ir įsitikinta, kad etatinio darbo apmokėjimo įvedimas mokytojams naudingas.
Antra, kontaktinių ir nekontaktinių valandų santykis turėtų būti lygus (artimiausias teisybei yra 18:18). Trečia, mokytojų pasipriešinimą būtinai sukels ŠMM noras etate matyt tik 34 valandas (nes dabar mokytojo darbo savaitė faktiškai trunka 80-90 valandų, o jam moka tik už 36).
Ir ketvirta, mokyklų vadovai jau dabar yra vienvaldžiai kadrų pasirinkimo klausimu. Jei jie galės patys spręsti, kam ir kiek papildomų valandų skirti, tai darys subjektyviai, vadovaudamiesi simpatijomis ir antipatijomis (net mokyklos taryba būtų nepajėgi ko nors pakeisti). Todėl būtų teisingiausia papildomas valandas skirti centralizuotai, numatant kriterijus.
Diskutuoti ragina, bet neįsiklauso
Keisti tie ministerijos akcentai - kur mokytojai prašo decentralizacijos (formuojant klases, sprendžiant, kokią vertinimo sistemą pasirinkti), jos negauna, o kur prašo centralizacijos (mokinių elgesio vertinimas, valandų už papildomus darbus skyrimas), išgirsta pasiūlymą decentralizuotis.
ŠMM atsakymas patvirtino mano įsitikinimą, kad dabartinė mokykla - tik juodadarbių Europos rinkai kalvė, ir tik toks yra visuomenės užsakymas mokyklai. Liūdniausia, kad niekas ir neketina jo keisti. Gabiausiais vaikais siūloma pasirūpinti pedagogams ir mokyti juos panaudojant mokyklos nuožiūra skirstomas pamokas ar mobiliąsias grupes. Bėda ta, kad tos pamokos jau išnaudotos kitiems dalykams (klasėms skirstyti į grupes, mokyklos specifiką atitinkantiems tikslams įgyvendinti ir t. t.).
2007 metų kovo 23 dieną „Dialoge“ išspausdinus mano straipsnį „Stabdykim švietimo sistemos griūtį!“ komentarų buvo daug, absoliučiai visi - palaikantys. Tai rodė iškeltų problemų aktualumą. Nemanau, kad ministrė ir ŠMM specialistai „Dialogo“ skaitytojų komentarų neskaito.
Tai kaip čia dabar yra: paprastiems mokytojams švietimo sistemos pertvarkymo klaidos kaip ant delno, o švietimo strategijos planuotojams atrodo, kad viskas daroma teisingai? Kurie iš mūsų apako? Tai kam savo laiške ministrei R.Žakaitienei dar rašyti: „Kviečiame visus aktyviai diskutuoti, teikti siūlymus dėl sklandesnio švietimo strategijos įgyvendinimo ar reikalingų pokyčių.“
Ar reikia tad stebėtis, kad praradę viltį, jog švietimo sistemos griūtis bus sustabdyta, kad mokytojų pasiūlymai, kaip taisyti švietimo sistemoje padarytas klaidas, bus išgirsti, pedagogai ėmė akcentuoti tai, apie ką anksčiau nutylėdavo - jų darbo visuomenei svarbos neatitinkantį atlyginimą? O gal juos tai daryti verčia kreivas sumaterialėjusios visuomenės šypsnys, kai kalbama apie iš idėjos ar patriotizmo dirbančius piliečius?
Danguolė KRICKIENĖ
LŠDPS Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos organizacijos pirmininkė, anglų kalbos vyr. mokytoja
