Filosofijos profesorių Arvydą Šliogerį kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.
Pakalbėkime apie tai, kas darosi žmogui, mažam ir suaugusiam, kai ant jo galvos be paliovos „liejasi“ vis didesni informacijos srautai. Prasidėjo, sakyčiau, naujų technologijų tironija.
Taip, ir mūsų visuomenė vis labiau virsta vaikų darželiu. Žmonės nebemoka arba nebenori spontaniškai gyventi - laukia, kad kas nors juos pamokys. Pvz., profesorius pats „nebegali“ sukurti teksto: biurokratai jam rengia instrukcijas, kaip rašyti straipsnį, monografiją, kaip formuluoti pavadinimus, kiek nurodyti literatūros, kiek cituoti. Arba socialiniai darbuotojai - jie moko žmones, kaip šie turi gyventi, seksologai - kaip mylėtis, psichologai - kaip pasiekti komfortą. Žodžiu, akivaizdus totalinis suvaikėjimas. Mane jis stulbina, aš tiesiog negaliu to suprasti.
Cz. Miloszas gražiai pasakė: visuomenė fantastiškai infantilėja. Vis daugiau žmonių užvaldo tikėjimas, kad visko išmokys kompiuteris. Per pasaulį skamba šūkis: „Kas valdo informaciją - tas valdo pasaulį!“. Supranti, Elena, kas daroma? Darbas, pažinimas, kūryba vis labiau tapatinami su informacijos rijimu. Žmogus informaciją kaupia, kaupia, o paklaustas, kam jam tos informacijos reikia, atsakyti negali. Šitas absurdas gali privesti prie to, kad mašina pradės mokyti žmogų. Jau dabar galima pastebėti, kad nuo mažų dienų stengiamasi vaiką apsaugoti ar net izoliuoti nuo įvairių gyvenimiškų traumų.
Vienoje televizijos laidoje buvo kalbama apie švietimą Suomijoje. Pasirodo, ten vaikai egzaminų nebelaiko, kadangi tai juos gali sutraumuoti… Visi mokiniai traktuojami kaip protingi, o jei jie ko nors neišmoksta, kaltais laikomi tie, kurie juos moko. Ką reiškia siekis, kad visi baigtų mokyklą? Kokios sąnaudos tam skiriamos? Negabiam priskiriami du specialistai, kad iš „bukagalvio“ padarytų gabų žmogų. Absurdo pavyzdys!
Kodėl taip atsitiko, klausi. Todėl, kad mes, žmonės, save pradėjome traktuoti kaip mašinas: manome, įdiegsime programą, ir mechanizmas pradės veikti taip, kaip mums reikia. Absoliučiai dingsta diferenciacija: talentingas ir ne, gabus ir negabus, gražus ir bjaurus ir pan. Visi gražūs, visi geri - dėl to, kad visi - mašinos.
Man atrodo, kad viduriniame visuomenės sluoksnyje atsiranda vis daugiau nevykėlių: pvz., iš 100 mokslo žmonių gal tik vienas yra tikrai talentingas, visi kiti - žemiau negu vidutinybės. Ir daugelyje kitų sričių taip. Pasakyk man 5-6 ryškius politikus… Žemesni už vidutinybes bando dominuoti. Ir kadangi jų yra daug, jie dusina gabius, kūrybingus.
Uždraus vienatvę
Kitaip sakant, jūs manote, kad vis daugiau žmonių - visuomenės narių - paverčiami ar patys pavirsta tik tam tikras funkcijas sugebančiomis atlikti mašinomis?
Taip. Vyksta visuomenės mašinizacija. Bijau, kad paklusus jos dėsniams greitai įstatymu bus uždrausta vienatvė. Įsivaizduok, koks tai baisus dalykas! Juk kiekvienas nestandartinis žingsnis, mintis ar jausmas, kūrybinis šuoliukas gimsta vienatvėje, kai žmogus izoliuojasi nuo bandos, nuo informacijos. Dar nebuvo taip, kad naują idėją sukurtų susirinkusi banda. O dabar vis daugiau rengiama konferencijų. Ką jos duoda žmogui? Suryja jo energiją. Manau, kad konferencijos - tai savotiškas vidutinybių išradimas. Žmonės naiviai galvoja: vienas aš kvailas, bet jeigu susirinksim į krūvą - būsim protingi. Absurdas galvoti, kad susirinkęs kolektyvas padarys ką nors tokio, ko tu negali padaryti vienas.
Tai tos pačios mašinizacijos pavyzdys, nes minia iš esmės yra mašina, tu tesi sraigtelis ar kokia nors funkcija. O vienatvė, patyrimas ardo visas tas programas…
Realybės naikinimas
Metamos didelės intelektinės pajėgos tikrovės imitacijai kurti. Jau yra šalmų, kuriuos užsidėjęs gali keliauti po pasaulį: ir kvapus užuosti, ir saulės apakintas būti… Ir su virtualiu partneriu jau gali pasitenkinti…
Tai realybės naikinimas. Čia ir yra visa esmė. Tai totalinės simuliacijos vyksmas: tu susiduri tik su pasaulio simuliacijomis, nebe su pačiu pasauliu. Jeigu patenki į šią erdvę, prarandi svarbiausią ir esminį žmogiškosios egzistencijos elementą - sandūrą su tuo, ko negali suvaldyti. O tai ir yra patyrimas. Tu prarandi realų skausmą, realią baimę. Mašinizuotas mąstymas tave įgalina viską valdyti - būti lyg ir mažu dievu. Kitaip sakant, tau niekas nesipriešina…
Dabar jau nuo darželio vaikas pradedamas auklėti taip, kad jam kuo mažiau reikėtų priešintis pasauliui. Ką reiškia nuostata, jog vaiką reikia mokyti dirbti per žaidimą? Kas sugalvojo šią nesąmonę?! Darbas turi traumuoti žmogų. Jeigu jis nepatirs iš pasaulio traumų - degraduos. Žmogus - beje, ir gyvūnas - formuojasi kovodamas su aplinka. Niekas, jokia mašina už tave pagrindinio gyvenimo darbo neatliks. Jeigu žmogus nebeturi tos pasaulio patirties - jis yra kvailys, jis yra infantilas.
O kaip kultūra? Visi literatūros lobiai?
Informacija yra „mirusi kalba“. Informaciją tu sužinai tik per kalbą - ji nėra tavo. Disponuodamas ja, žinoma, gali šį tą padaryti… Bet dabar svarbesnė kita informacijos ypatybė: jos yra tiek daug, kad ir genijaus galvą - jei tik jis pasiduotų šiam baisiam srautui - sunaikintų. O vidutinybės galvelė yra tiesiog atjungiama.
Jeigu man leistų rekomenduoti, ką daryti dabartinėje mokykloje, pagrindinį principą suformuluočiau tokį: apsaugoti vaikus nuo informacijos pertekliaus, mokyti, kaip atsirinkti, kaip 99 procentus - jie yra dezinformacijos šiukšlės, nuodai - atmesti ir surasti tai, kas tau nuties kelią už pačios kalbos ribų - kelią prie daiktų.
Visai instinktyviai per savo paskaitas praktiškai nebeduodu jokios informacijos. Kuo mažiau pavardžių, pavadinimų, žinių… Imu vieną mažutį dalykėlį ir leidžiu jam pražysti kaip gėlei…
Pirmiausia išsiprogramuok
Ar gali žmogui pagelbėti - jei ne jį išgelbėti - emociniai pojūčiai?
Jam gali pagelbėti galinga natūra, bet tokių galingų natūrų labai reta. Žiūriu į savo jaunesniuosius kolegas ir matau, kad jie jau sunaikinti to informacijos pertekliaus. Nesgi gyva kalba eina iš patirties - ne iš žodynų. Ar gali poetas kurti eilėraščius rinkdamas žodžius iš žodynų? Pirma turi nušluoti viską, ką žinai, tik tada padarysi kūrybinį „judesiuką“. O jeigu visko nesugebėsi nušluoti, būsi suvystytas, būsi kaip magnetofono juosta arba kaip kompiuteris: ką įdėsi - tą ir gausi. Gyvas daiktas gali kiekvieną minutę išsiprogramuoti, o mašina priešingai - veikia pagal programą. Kiekvienas bendravimas su gyvu žmogumi yra pirmiausia išsiprogramavimas.
Nemažai žmonių yra nelaimingi būtent dėl to, kad „eina į kitą“ tvirtai įsikibę išankstinio įvaizdžio. Jei tas „kitas“ įvaizdžio neatitinka - tragedija. Juk čia tikras užsiprogramavimas…
Tai ir rodo, kad žmogus jau virtęs mašina. Tas įvaizdis yra „lavonizuotas“ žmogus, toks kaip mašina. Tai tos pačios sistemos dalys. Tu net į save pradedi žiūrėti ne spontaniškai - tau kiti pasako, koks turi būti. Mašinizacija stengiasi sunaikinti kiekvieną laisvą judesį. Reikia drąsos nepasiduoti. Gyvas žmogus yra drąsus žmogus, - toks yra apibrėžimas. Kitaip būti negali. Aš dar sakau, kad laisvas žmogus gali būti tik drąsus. Jis gali nušluoti, suardyti programą. Laisvą ar drąsių tave priverčia būti sandūra su daiktais.
Biurokratija dabar mašinizuoja visuomenę. Per dieną biurokratai sukurpia 10 naujų formų, jas leidžia žemyn, o ten žmonės turi verstis per galvas, kad tas instrukcijas pildytų. Tai tikra simuliacija. Regis, tau draudžiama rimtai dirbti - darbą turi simuliuoti. Jeigu taip bus ir toliau, po 20 metų Lietuva pasidalins į dviejų kastų žmones: vieni vadovaus, o kiti narplios teisminius ginčus tarp vadybininkų. Teliks vadybininkai ir teisininkai. Tai parazitiniai visuomenės sluoksniai (nors asmeniškai nieko prieš juos neturiu). O į juos dabar orientuotas visas jaunimas - tai totalinė ideologija. Bet kas dirbs, jeigu jau nuo penkerių metų vaikas žino, kad bus vadybininkas arba teisininkas?
Emancipuotų vergų visuomenė
Medicinos industrija jau įsiveržė į prigimtines žmogaus teises. Ji jau neleidžia žmogui numirti. JAV prireikė kelių teismų, kad „paleistų“ 17 metų prie aparatų prijungtą moterį.
Gyvename emancipuotų vergų visuomenėje. Vergams sakoma: „Jūs privalote būti laisvi“. Bet realiai gyvenimas yra totaliai funkcionalizuojamas. Pasak Aristotelio, vergas - t.y. tas, kas atlieka savo darbą, - yra gryna funkcija. Dabar ir prezidentas lygiai tokia pati funkcija.
Kad bijoma realios pasaulio patirties, įrodo ir jauno žmogaus vertimas herojumi. Jaunumas laikomas savaiminiu privalumu. Nesutinku. Jaunas žmogus iš esmės yra kvailys todėl, kad neturi pasaulio patirties. Mūsų prezidentui patarinėja nė 30 metų neturintys jaunuoliai. Jei tai gerai, tegul į prezidentus eina politologai, juk jie geriausiai išmano politiką. Kodėl bijoma senų? Senas žmogus turi daug patirties ir gali neįtilpti į kokią nors programą. O jauną labai greitai galima „sutvarkyti“. Pakabink jam mobilųjį ant kaklo, įkišk į kompiuterį - ir jis jau sudorotas. Ta orientacija į jauną žmogų irgi liudija mašinizaciją.
Ko negalėjo partijos sekretorius, gali kompiuteris
Gal mūsų patirtis nuvertinama todėl, kad ji sovietinė?
Leisiu sau pasigirti, kad esu daug protingesnis už pačius žymiausius dabarties Vakarų filosofus. Todėl, kad turiu sovietinio gyvenimo patirties. Tai yra didžiulis privalumas. Bet kokia patirtis yra svarbi, nes yra unikali. Esu senas šaudytas žvirblis, manęs jau neapgaus. Būtent patirtis man tai ir duoda. Man keista, kad mūsų intelektualai šios patirties absoliučiai neišnaudojo. Nusprendžiau, kad jie jos ir neturėjo. Aš ją totaliai išnaudojau. Patirtis visada turi veikti ir ateičiai, ir dabarčiai. Ji čia ir dabar, o ne kur nors praeityje. Jos nereikia paversti mumija, priešingai, ja reikia naudotis dabarčiai, ateičiai, apskritai žmogaus vietai pasaulyje, žemėje geriau suprasti. Kaip filosofui, man sovietinė epocha - likimo dovana.
Dabartinė biurokratija teroristiniu požiūriu yra tris kartus baisesnė už sovietinę. Netgi valstybės lygmeniu stengiamasi sureguliuoti kiekvieną žmogaus judesį. Totalinė kontrolė: kad žmogus nepakrutėtų, o veiktų pagal programą. Mūsų verslininkai yra didvyriai. Jiems kasdien tenka prasiveržti pro įstatymų džiungles. Kiek reikia sueikvoti energijos, kad įveiktum kažkieno primestą programą! Tai ir yra sovietmečio, totalitarizmo esmė.
Pasakyčiau taip: ko negalėjo padaryti partijos sekretorius, puikiausiai padaro kompiuteris, modemas, mobilusis telefonas. Kaip tik tokia visuomenė yra komunistinė.
Debesies paradigma
Bet juk kokio nors blogio sumanytojo nėra, viskas vyksta fraktališkai.
Manau, kad tai globalinis procesas. Globalizacija pirmiausia ir yra totalinė kontrolė, kitaip sakant, viso Žemės rutulio mašina. Procesas niekieno nebekontroliuojamas. O mažiausiai kontroliuoja tie, kurie įsivaizduoja, jog kontroliuoja. Priešingai, jie patys yra labiausiai kontroliuojami. Pvz., JAV prezidentas G. W. Bushas yra absoliutus žmonių kalinys.
Teigiama, jog bus gerai tada, kai susikursime dirbtinį rojų: kiekvienas žingsnis bus apskaičiuotas, sureguliuotas, viskas bus totaliai skaidru… Tačiau kiekvienas daiktas gyvas tol, kol jame išlieka branduolys tamsos, - jei jis bus skaidrus - bus nebegyvas.
Į jūsų taip dramatiškai nupieštą technologinį tinklą žmogus gali įsitraukti pats to nepajusdamas.
Daugiau ar mažiau visi mes įtraukti į tą tinklą. Kai į Lietuvą pradėjo „keliauti“ pirmieji kompiuteriai, pamenu, skambėjo tokie lozungai: „Mes atiduodame darbą kompiuteriams ir turėsime daugiau laisvalaikio“… Tačiau atsitiko priešingai: kuo daugiau kompiuterių, tuo žmonės daugiau dirba - ir po darbo valandų, ir savaitgaliais. Technologijos išsunkia žmones, tada jie nebegali priešintis, praranda ir spontaniškumą, ir sugebėjimą reaguoti, ir gyvybingumą. Išsunktas žmogus yra mašina, jam belieka išsijungti arba atsijungti.
Nesu technologijų priešas - tik stebiu viską. Ir matau, kad žmogus vis mažiau laiko turi pabūti su savimi - pasidžiaugti gyvenimu, tiesiog pasižiūrėti į saulę ar debesis, atsipalaiduoti. Man atrodo, kad žmogui geriausias draugas - jis pats. Ir studentams sakau: būkite egoistai, t.y. mylėkite save. Mąstykite kūrybiškai, savarankiškai, o ne taip, kaip liepia kompiuteris. Juk negalima mašinai atiduoti savo širdies, temperamento, savo meilės, neapykantos. Prognozuojama, kad po 20 metų žemėje gyvens 20 milijardų žmonių. Košmaras. Individualybei vietos nebus. Termitų gyvenimas.
Gyvenantieji šalia Tokijo namo nevažinėja - gyvena vagonuose, kuriuose įrengti žemi, siauri gultai: visi sulenda ten, permiega, o rytą - vėl į darbą…
Man sunku įsivaizduoti, kaip gyvenama Tokijuje, Meksikoje, kur milijardai žmonių. Džiaugiuosi, kad gyvenu nuostabiame miškų, ežerų, ramybės pasaulyje.
Iliuzija, kad informacija išlaisvina. Ji kaip tik naikina sąmonės skaidrumą. Informacija tarsi megakaladėlės: iš jų daug ką gali sudėlioti, bet tik tai, ką leidžia jų apibrėžta forma, ribos.
Mėgstu sau sakyti, kad mūsų gyvenimas gražus tiek, kiek jis panašus į debesis. Debesys neužprogramuoti, jie staiga įgauna netikėčiausias formas…
Mašinoms debesies paradigma netinka.
