Lietuvą buvo apėmęs trumpalaikės politinės ramybės metas. Nebesigirdėjo kovų, šmeižtų, raginimų, pasižadėjimų, grasinimų, subtilaus šantažo, šventos demagogijos... Jau metus politinių skandalų varginamai Lietuvos publikai buvo leista atsipūsti. Suprantama, neilgam, nes būtina nenuilstamai skaidrėti, demokratėti ir pilietėti.
Susirinkta į neeilinę Seimo sesiją, kurioje bus svarstomi “skaidresnio” partijų bei politinių kampanijų finansavimo klausimai. Tačiau ne jie šiuo metu svarbiausi - politikai ruošiasi rinkimams ir, manyčiau, galimoms kovoms su teisėsaugos institucijomis. Niekas nežino, kokia rinkimus galinti paveikti medžiaga lyg ir netikėtai pasirodys žiniasklaidoje. Jau prieš prezidentinį skandalą sklido kalbos, kad norintys sau šviesią politinę ateitį užsitikrinti politikai įnirtingai supirkinėja kompromituojančią medžiagą apie save ir politinius priešininkus. Sunku pasakyti, kaip ten buvo, tačiau nėra pagrindo abejoti, kad tokios medžiagos šiuo metu sukaupta užtektinai ir kad ne vienas aukšto rango politikas kabo ant kieno nors kabliukų.
Partijų finansavimo skaidrinimo svarstymai rodo, kad politikams svarbu ne tiek sutvarkyti tą finansavimą, kiek pasirodyti “siekiančiais skaidrumo” ir taip “pasižymėti” rinkėjų akyse. Tiesa, jiems jau nori nenori tenka atsižvelgti į pastaruoju metu labai suintensyvėjusią “Transparency International” organizacijos Lietuvoje veiklą - ji per trumpą laiką atliko keletą nuoseklių tyrimų, akivaizdžiai rodančių, kad įvairialypė politinė korupcija ir juodosios kasos yra politinio gyvenimo tikrovė.
Generalinė prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba ruošiasi įnirtingiems dviejų frontų mūšiams. Šios institucijos turės spausti tuos politikus, kuriems jau pareikšti įtarimai dėl kyšininkavimo, o sykiu ir plėsti “kovos su korupcija” placdarmą. Kita vertus, joms teks atlaikyti suvienytas įvairios pakraipos politikų ir žiniasklaidos organų pastangas jas įvairiais būdais diskredituoti.
Tokio diskreditavimo imasi net aukščiausio lygio valstybės pareigūnai ir Seimo nariai. Normalios demokratijos šalyje nebūtų galima net įsivaizduoti parlamentarą aiškinant, esą specialiosios tarnybos užsiima sąmokslų ar provokacijų rengimu, tačiau Lietuvos politikai visiškai nejaučia atsakomybės už savos šalies institucijų prestižą. Manyčiau, kad pirmiausia Seimas turėtų nuspręsti, kaip aiškiai ir nesalamakiniškai bausti aukšto rango valstybės veikėjus, politikus ir ypač seimūnus, viešai samprotaujančius, esą “visas Seimas korumpuotas”, “STT vykdo tam tikrų jėgų užsakymus” ir pan. Juolab kad šitaip pakalbėti šiuo metu mėgsta ne pačios švariausios biografijos veikėjai, kuriems labiau “liptų” kaltinimai, esą jie patys tam tikrų jėgų užsakymu stengiasi diskredituoti Lietuvos valstybines institucijas.
Specialiosioms tarnyboms prižiūrėti būtina tobulinti parlamentinės jų priežiūros mechanizmą, taip pat teisinį tų tarnybų ir piliečių santykių reglamentavimą, naikinantį dirbtines slaptumo skraistes. Amerikiečių “Privacy Act” numato galimybę piliečiams gauti informaciją, kurią apie juos yra sukaupusios įvairiausios specialiosios tarnybos. Žmogus tiesiog paklausia ir per įstatymo numatytą laiką gauną atsakymą. Jam pateikiama visa apie jį sukaupta informacija arba jos dalis, apribojimą aiškiai motyvuojant. Atsakymą pasirašo aukšto rango viršininkas, kuris vėliau turės atsakyti, jei teisme išaiškės, kad dalį sukauptos informacijos buvo atsisakyta pateikti nemotyvuotai. Beje, pilietis turi teisę teikti ieškinį, kad būtų sunaikinti tie apie jį sukaupti duomenys, kuriuos jis laiko neteisingais ar pažeidžiančiais tam tikras jo teises. Kitas svarbus dalykas tas, kad privatumo įstatymai draudžia įvairioms tarnyboms subendrinti savo surinktus apie pilietį duomenis.
Kodėl daug apie pilietinės visuomenės kūrimą ir politinio gyvenimo skaidrinimą, taip pat apie specialiųjų tarnybų “sąmokslus” kalbantys mūsų politikai nėra linkę imtis tokio pobūdžio teisinių iniciatyvų. Atsakymas paprastas: mūsų politikams svarbu ne pats specialiųjų tarnybų demokratinimo procesas, juolab piliečių teisių didinimas tų tarnybų atžvilgiu, o galimybė “atėjus į valdžią” tas tarnybas valdyti, nes jos yra galingas politinio ir ekonominio poveikio instrumentas.
Šiuo metu politikai galvoja ne tik apie galimas sąjungas, būsimą Seimo sudėtį, bet ir apie tai, ar per rinkimų kampaniją nepasirodys prieš kokį “vedlį” nukreipta informacija. Galima numanyti, kad šiuo atžvilgiu ypač pažeidžiamas yra Vilniaus meras Artūras Zuokas: šitai parodė jo garsusis strateginis atsitraukimas pavakarieniauti į Varšuvą. Prieš A. Zuoką per rinkimus mesta korta smogtų ne tik zuokininkams, bet ir konservatoriams, kurie jau senokai nebeturi aiškaus lyderio.
Vargu bau jiems svariai galėtų padėti Petras Auštrevičius, kuriam dabar svarbiausia neapsirikti renkantis karjeros orbitą. Jis puikiai suvokia, kad konservatoriai jam nieko negali duoti, jie negali net užtikrinti jam porinkiminio svarbaus valstybinio posto, o jis konservatoriams turės atiduoti visą sukauptą “reitingą”, kuris labai greitai tirpsta nedalyvaujant aktyvioje politinėje veikloje.
Viktoras Uspaskichas jam tiesiai šviesiai siūlo Užsienio reikalų ministeriją. Jei rinkėjai patikės Viktoro pažadais, tai kodėl jais nepatikėti Petrui, juolab kad jis, kaip ir rinkėjai, nėra politinio santykiavimo galiūnas.
