Politikos komentatoriai ir įvairūs kultūrininkai susirūpinę svarsto neseniai paskelbtos sociologinės apklausos duomenis, liudijančius visišką visuomenės nusivylimą politinėmis partijomis, jau senokai praradusiomis pasitikėjimą politinėmis institucijomis ir netikėjimą, jog kas nors ir kaip nors galėtų pakeisti susiklosčiusią politinę korupcinę nomenklatūrinę sistemą.
Iškalbingas ir faktas, kad tik dešimtadalis apklaustųjų kaip nors protestuotų, jei valdantysis elitas taptų visišku Kremliaus įrankiu. Tad kas čia dar beviltiškai tauškia apie tariamas Rusijos grėsmes – Rusijos įtakai terpė jau seniai paruošta. Gal dalis apklaustųjų tyčia sako, kad niekaip neprotestuotų, tikėdamasi tokia pozicija „pagąsdinti“ valdančiuosius, gal kai kas šitaip demonstruoja panieką dabartinei politinei sistemai, tačiau yra išlaikęs patriotinius jausmus... Visiškai įtikėti tokiais duomenimis – neverta, nes jie reikalingi išsamesnių komentarų, tačiau vis dėlto jie rodo tam tikrą visuomenės būvį ir visuomenėje vyraujančią nuotaiką.
Ta vyraujanti nuotaika pavadinta politine depresija. Gautieji duomenys patvirtina jau prieš kurį laiką pradėjusį ryškėti dalyką – visuomenė nelaiko savęs jėga, galinčia veikti politinį procesą, tad vienintele politinio proceso galia pripažįsta politinį-ekonominį elitą. Todėl politiniam-ekonominiam elitui jau nebūtina kreipti dėmesio į visuomenės nuomonę ar stengtis patenkinti jos lūkesčius – tas elitas gali visiškai atsidėti saviems valdžios kaupimo ir gerovės didinimo tikslams. Ko daugiau politinis-ekonominis elitas galėtų norėti?
Galima daryti ir kitą išvadą – visos aukštųjų mūsų valdžios vyrų kalbos apie pilietinės visuomenės kūrimą buvo tik būtinas, tačiau neįpareigojantis „demokratinis“ kalbėjimas, turėjęs liudyti politinio elito „vakarietiškumą“, o šiaip jau buvo stengiamasi instituciniu abejingumu slopinti atsirandančius pilietiškumo židinius. Suprantama, buvo pristeigta įvairių visuomeninių judėjimų, radosi piliečių iniciatyvų, tačiau visą valdžią sukaupusio politinio elito atžvilgiu tie judėjimai veikė nelyg pilietinės visuomenės dekoracijos. Kitaip tariant, pilietinių iniciatyvų raiška – vartotojų teisių, o ne demokratijos ir politinės sistemos plėtros, pilietinių laisvių, politikų atsakomybės didinimo sritis.
Politinės depresijos visuomenė yra sąmoningos politinio elito veiklos produktas. Kodėl? Todėl, kad politinės depresijos apimta visuomenė yra labai lengvai valdoma – ji pati palankiausia terpė taikyti politines technologijas ar politinės rinkodaros priemones, tad kuo puikiausiai laiduoja susiklosčiusios politinės sistemos ir politinio elito ilgaamžiškumą. Politinė visuomenės depresija yra kita politinės valdžios monopolizavimo pusė. Tik tokiomis sąlygomis įmanoma politiką paversti pačiu pelningiausiu – politiniu verslu.
Kaip valdoma tokia visuomenė? Suprantama, demokratiniais rinkimais, kurie rengiami ne permainoms ar reikšmingoms programoms įgyvendinti, o vien politinio elito valdžiai patvirtinti. Kadangi politinė valdžia sukaupta politinio elito rankose ir ta valdžia jis disponuoja niekam už savo veiksmus neatsakydamas, tai visų lygių rinkimų „darbotvarkę“ elitas ir pasiūlo. „Išrinktasis“ (nors tiksliau būtų sakyti „save paskyręs“) elitas, rodydamas savo visagalybę, nevengia ir pasityčioti iš eilinį kartą po rinkimų nusivylusių rinkėjų – į priekaištus dėl pažadų nevykdymo, veiklos neskaidrumo ar korupcinių skandalų atšaunama, „ką išsirinkote, tą ir turite“, nevengiant papamokslauti apie rinkėjų nebrandumą, neva tie nesugebą tinkamai pasirinkti.
Valdžios teisėtumui patvirtinti reikalinga nedidelė vadinamojo elektorato dalis. Nelabai svarbu, kiek žmonių ateina prie balsadėžių ir už ką balsuoja – juk pats elitas įstatymais nustato teisėtumo procentą. Šiuo metu rinkėjų pasyvumą linkstama laikyti bendros europinės tendencijos išraiška – juk ir Vakarų išsivysčiusiose šalyse balsuoti eina kiek daugiau nei trečdalis rinkėjų. Kartais tas mažėjimas net laikomas mūsų europietiškumo paliudijimu. Ar pagrįstai?
Mūsų pasyvumas – kitos prigimties. Vakariečių pasyvumą rinkimuose skatina jų įsitikinimas, kad rinkimai niekaip nepakeis nei nusistovėjusio demokratinio politinio režimo, nei pablogins politinių laisvių ar teisių būklę. Senosios demokratijos šalių žmonės užtikrinti savo teisių ir laisvių apsauga, taip pat ir politinio elito atsakingumu bei atsakomybe rinkėjams. Mūsų pasyvumas kyla iš visiško nusivylimo esama būsena, iš suvokimo, kad „politinė mašina“ veikia visiškai nepriklausomai nuo jų valios.
Ar esama visuomenės sluoksnio, kuris keltų grėsmę dabartinei politinės depresijos būsenai? Permainų troškimas labiausiai siejamas su jaunimu, nes jaunimui būdinga geisti „kitokio gyvenimo“. Tačiau energingiausias, labiausiai su esama padėtimi nesitaikstantis jaunimas įvairiais būdais stumiamas iš Lietuvos teigiant, jog laisvės sąlygomis geresnių gyvenimo šansų jis galintis susirasti ir gerovės šalyse.
Aukštojo mokslo kokybės susinimas – dalis tos pačios jaunimo išstūmimo strategijos. Juk gerą išsilavinimą gavęs jaunimas – sąmoningesnis ir reiklesnis, sugebantis ne tik reikalauti savo teisių bei laisvių, bet ir politinės atsakomybės. Tačiau gero išsilavinimo reikalaujančiam jaunimui taip pat rodoma į gerovės šalis – trokštate kokybiškesnio mokymo, tad vykite į kitas šalis ir susiraskite jus tenkinančias aukštąsias mokyklas.
Kai kas gali paprieštarauti, kad valdžia jau vien dėl blogėjančios demografinės padėties negalėtų sau leisti sąmoningai stumti iš Lietuvos energingąją, žinių geidžiančią jaunimo dalį. Demografinė padėtis blogėja jau gerą dešimtmetį, tačiau ar kas imtųsi tvirtinti, jog valdžia įdiegė veiksmingas programas gyventojų mažėjimo ir gyventojų senėjimo tendencijai perlaužti. Valdžią monopolizavusiam politiniam elitui svarbiausias dalykas yra ne demografinė tautos ar visuomenės išnykimo grėsmė, o pati valdžia. Žmonių galima ir prisikviesti – atvykėliai klusnesni. Juolab Europos Sąjungos šalyje rinkimų teisėtumui patvirtinti žmonių tikrai nepritrūks.
