Permąstydami nugyventos nepriklausomybės metus, svarstydami Lietuvos laimėjimus ir jos žmones ištikusias bėdas bei iššūkius, turime pripažinti, kad anų metų lūkesčiai kertasi su dabartine tikrove. Tikėjome gyvensią ne tik geriau, bet ir teisingiau bei doriau. Kitokią regėjome ir būsimą politinę valdžią, tad šiuo metu gyvename nuo vieno nusivylimo ta valdžia iki kito, toldami nuo valstybės.
Svarstyti mūsų nueitą kelią, o sykiu dabartinę valstybės ir visuomenės būseną ypač skatina ta aplinkybė, kad pastaruoju metu padaugėjo atsiminimų knygų, kurias leidžia buvę aukščiausi komunistinės nomenklatūros atstovai. Galima net sakyti, kad regime tokių atsiminimų bangą, kuri nustelbia pirmaisiais nepriklausomybės metais spausdintus rezistentų ir tremtinių atsiminimus.
Tremtiniai ir rezistentai savo atsiminimais stengėsi parodyti nežmonišką ar, pasak Antano Miškinio „Psalmių“, šėtonišką sovietinės valdžios prigimtį, o sykių iškelti atsilaikiusio prieš tos valdžios smurtą ir nesutikusio jos pagarbinti žmogaus didybę. Tie atsiminimai buvo rašomi tikintis išgyvendint iš Lietuvos sovietizmą, okupacinės valdžios struktūras ir mentalitetą.
Tačiau laikui bėgant aiškėjo, kad nepriklausomos valstybės vairas, taip pat ir teisingumo institucijos kaip buvo, taip ir liko komunistinės nomenklatūros, virtusios politiniu elitu rankose. Galima drąsiai teigti, kad ta nomenklatūra nepriklausomybės metais ne tik kad nesusilpnėjo, bet žymiai sustiprėjo. Viena vertus, nutraukusi ryšius su Maskva ji tapo vienvalde Lietuvos šeimininke. Kita vertus, ji nepaprastai sustiprėjo susisaisčiusi su europinėmis politinėmis struktūromis ir priglobusi ES pinigų vamzdį. Drįsčiau teigti, kad ES padarė klaidą, nepareikalavusi prieš stojant Lietuvai į ES įvykdyti ne tik ekonominius bei politinius, bet ir tam tikrus bent jau „minkšto“ desovietizavimo reikalavimus.
Dabartinė atsiminimų banga rodo, kad atėjo metas sukurti ir įtvirtinti herojišką tarybinės nomenklatūros paveikslą, kuris visiškai išstumtų iš žmonių atminties tremtinių bei rezistentų pateiktą buvusios valdžios „įvaizdį“. Perrašant asmenines valdžiusiųjų biografijas, įtvirtinamas platesnis ir bendresnis visos tarybinės istorijos vertinimas, taip pat istorinis pasaulėvaizdis. Esminis naujosios atsiminimų bangos ir jos pagrindu formuojamo bendresnio požiūrio į neseną istoriją tikslas yra įteigti žmonėms, kad buvusioji komunistinė nomenklatūra pagrįstai ir teisėtai išlaikė valdžią savo rankose, tad dabar lygiai taip pat teisėtai gali džiaugtis užtarnauta europine gerove. Galimas daiktas, kad jaunoji karta istorijos mokysis jau iš tokių „dokumentų“.
Kaip susiejami du gyvenimo tarpsniai – tarybinis, tarnavimo sovietiniams okupantams, ir nepriklausomybės metų? Pasitelkus „tyliosios rezistencijos“ idėją, kuri jau yra virtusi daugelio politinio, taip pat akademinio humanitarinio elito atstovų asmeniniu įsitikinimu. Tas įsitikinimas padeda išlaikyti asmenybės vientisumą, o sykiu išvengti daugybės moralinių su atsakomybe ir atgaila, juolab atsiprašymu susijusių klausimų. „Tyliosios rezistencijos“ idėja tapo, sakyčiau, pasaulėžiūros nuostata, kuria grindžiamas ir istorinių įvykių vertinimas. Ji susiejama su „doro darbo Lietuvai ir jos žmonėms“ pašlovinimu.
„Tyliosios rezistencijos“ nuostata ir idėja ryški visuose pastarojo meto buvusių funkcionierių parašytuose atsiminimuose. Iš praeities „ištraukiamos“ netiesioginio priešinimosi okupacinei valdžiai apraiškos arba visa sąmoningo gyvenimo veikla nuo tam tikro praregėjimu vadinamo momento pateikiama kaip toks pasipriešinimas.. „Tyliąja rezistencija“ ne tik kuriamas herojiškesnis, moralesnis okupacinės totalitarinės santvarkos sąlygomis dirbusio žmogaus įvaizdis, bet ir iškeliamas vidinis nesitaikstymas su ta valdžia, tiesa, daugeliui ne tik kad netrukdęs, bet, matyt, ir padėjęs kilti karjeros laiptais. Kad ir į kokias aukštumas jis būtų pakilęs, tokiam „rezistentui“ niekaip nereikia suvesti sąskaitų su praeitimi, kadangi jis jau seniai priešinosi sovietiniam režimui ir dirbo ateities labui, artino nepriklausomybę.
Tarp tokio pobūdžio memuarų savo idėjiniu „tyliosios rezistencijos“ ir „doro darbo Lietuvai“ kryptingumu išsiskiria dvi neseniai išspausdintos ir visuomenės susidomėjimą sukėlusios knygos. Ilgametis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto darbuotojas, buvęs CK sekretorius ideologijos reikalams, prižiūrėjęs Lietuvos spaudą, kultūrinę veiklą ir kūrėjų organizacijas Lionginas Šepetys išleido knygą „Neprarastoji karta. / Siluetai ir spalvos. Atsiminimai“ (2006), o ilgametis CK sekretorius žemės ūkio reikalams Vytautas Astrauskas – „Įrėminti laike. Prisiminimai ir pamąstymai“ (2005).
Ideologijos sekretoriaus knygos anotacija jau kuria įtaigų, sakytume, daugiaplanį pasakotojo paveikslą: „Knygos autorius – viena ryškiausių ir mįslingiausių asmenybių Lietuvos politikoje ir kultūros gyvenime. Atsiminimuose iškyla reikšmingi įvykiai, paveikusieji visuomenės bei kultūros raidą sovietmečiu bei Atgimimo laikotarpiu“. Deja, apie jokius reikšmingus sovietmečio įvykius knygoje nekalbama. Krinta į akis, kad pasakotojas visiškai apeina (sąmoningai užmiršta) ir savo tiesiogines funkcijas – ideologinę visokių spaudinių, kūrybinių sąjungų ir kultūrinio gyvenimo priežiūrą. Neprisimenami rutininiai kasmėnesiniai redaktorių pasitarimai CK, kur periodinių leidinių redaktoriams buvo nurodoma, ką skatinti, o ką ir kokiam laikui „prilaikyti“, neprisimenami ir asmeniškai iš jau paruoštų spaudai leidinių išimti kūriniai bei straipsniai, ką jau kalbėti apie santykius su ideologinę priežiūrą aktyviai vykdžiusiu KGB.
Atrodo, kad pagrindinis ideologijos sekretoriaus darbas buvo dėti tvirtus lietuvių kultūros pamatus, plėsti savo akiratį, visokeriopai padėti pagalbos prašantiems žmonėms, ypač kūrėjams. Intelektualo valstybininko paveikslą praturtina su „tyliosios rezistencijos“ nuostata susiejamas „latentinis religingumas“ – pagarba kalėdaičiams, taip pat puoselėjama meilė išsaugotiems Lietuvos valstybingumo simboliams. Daug konkretesnis L. Šepetys aprašinėdamas savo veiklą atgaunant Lietuvai nepriklausomybę – jokiam skaitytojui nekils abejonių, kad nepriklausomybei labiausiai nusipelnė kaip tik komunistų partijos išugdyti nesavanaudžiai valstybininkai.
L. Šepetys „tyliosios rezistencijos“ nuostatą išrašo gana žaismingai, kaip gerai „atminties archyvą“ ir plunksną valdantis veikėjas. V. Astrauskas – sausesnis ir tiesmukesnis. Nujausdamas, kad ne visus skaitytojus įtikins jo kuriamas doro lietuvio, gero specialisto ir valstybės veikėjo herojinis paveikslas, jis neišvengia pagundos „duoti atkirtį“ (o šito buvo mokomi visi dori partiniai darbuotojai) tiems, kuriems atrodo, kad Lietuvą buvo okupavusi Sovietų Sąjunga, o Lietuvos žmonės gyveno okupacijos sąlygomis, kurie vis dar negali pamiršti trėmimų, žudymų nei pokario pasipriešinimo. V. Astrauskas rašo:
„Visiems tada dirbusiems vadovaujantį darbą Lietuvoje nebuvo lengva. Jų iniciatyvą, sumanumą varžė perdėtas centralizmas, pasenusios instrukcijos, dažnas nesiskaitymas su vietos interesais. Reikėjo laviruoti, prisitaikyti, dažnai net rizikuoti, kad ką nors naudingo, doro nuveiktų Lietuvai, jos žmonėms.
Tais laikais dirbusių žmonių veikla dabar dažnai pavadinama kolaboravimu su okupantais, tarnavimu svetimai valstybei. Tai tik politinė pagieža, ne daugiau. (…) tai tik nevykę bandymai menkinti mūsų Lietuvos istorinę praeitį, iškreipti objektyvią tiesą.“ (p. 107)
Prisiminimų autorius nesiaiškina, kokie žmonės ir kodėl reiškia tą „politinę pagiežą“, jam nėra svarbus ir okupacijos bei tarnavimo okupacinei valdžiai klausimas – jį nustelbia „doras darbas Lietuvos žmonėms“. Ši citata padeda suprasti, kieno yra ta „mūsų Lietuva“, – buvusios partinės nomenklatūros, kuri naujomis sąlygomis išsaugojo bei sustiprino savo politinę ekonominę galią. Vyraujanti galia ir yra „objektyvi tiesa“, kurios niekaip nesusilpnins jokios „pagiežingos“ istorinės interpretacijos, iškraipančios herojišką komunistinės nomenklatūros paveikslą.
