Galų gale aukštieji mūsų valstybės politikai prabilo apie Lietuvą ištikusią politinę krizę. Daugelis politinio gyvenimo negerovių tartum susiliejo į vieną jau metus besitęsiantį skandalą, kurio pabaigos nematyti. Tas skandalas rodo, kad politinis elitas nesugeba nei suvokti politinės krizės priežasčių, nei juolab imtis jas veiksmingai šalinti.
Premjeras Algirdas Brazauskas politinę krizę pavadino valdymo krize ir nusakė vieną jos priežasčių - žmonių nepasitikėjimą valdžia. Kitaip tariant, žmones ir valdžią skiria šiaip jau nepereinama praraja, per kurią lieptelis permetamas tik vykstant rinkimams, o kelelis veda tiesiai prie urnų. Žmonės nejaučia valdžią esant sava, Lietuvos žmonėms tarnaujančia valdžia. Tiesa, kol kas ta žmones ir valdžią skirianti praraja nevirsta barikadomis, tačiau niekas neįsivaizduoja, kuo ji gali pavirsti.
Esminis premjero pasisakymo bruožas - įsitikinimas, kad nei Socialdemokratų partija, nei dabartinė Vyriausybė, juolab jis, A. Brazauskas, niekuo dėti dėl šalį ištikusios krizės. Jie tik visą laiką triūsę žmonių labui, stiprinę valstybę ir vedę ją į Europą. Premjeras išties vadovavo stabiliausiai Vyriausybei, socdemai buvo valdančioji partija. Tad vis dėlto, kaip ta Vyriausybė nusigyveno iki valdymo krizės, išlikdama niekuo dėta? Kalta teisėsauga? Kur buvo ta pati Vyriausybė, jos premjeras, valdančioji dauguma, kad nesiėmė priemonių padėčiai gerinti? Juk teisėsauga negali pasidaryti bloga per vieną naktį kaip kokia nekalta mergelė.
Politinės krizės priežastys - giluminės. Galima sakyti, kad krizė yra mūsų politinės sistemos raidos rezultatas. Todėl būtinas sisteminis požiūris į visą mūsų atgavusios Nepriklausomybę valstybės raidą.
Buvusioji komunistinė partinė nomenklatūra, sėkmingai perėmusi ir valdžią, ir ekonomiką, tartum išsisėmė. Atkreiptinas dėmesys, kaip sutartinai dauguma politikų sutinka, esą stokojama ir naujų idėjų, ir politinės valios esminėms problemoms spręsti. Išsisėmė visos jos pavyzdžiu ir jos žmonių kurtos vadinamosios partijos, pasidabinusios įvairiais pavadinimais.
Senoji nomenklatūra, kuriai pavyko prisiklijuoti socdemų prekinį ženklą (jį labai jau pigiai jai pardavė šiuo metu niekam nebereikalingas bėdžius Vytenis Andriukaitis) iki šiolei sėkmingai “reaguodavo” į paprastų rinkėjų lūkesčius. Norite naujų partijų? Štai jums keletas. Norite “naujos politikos”? Prašom ne tik politiką, bet ir koaliciją. Norite platesnės? Prašom kad ir visų demokratinių jėgų ar valstybininkų. Tik eikite į rinkimus ir rinkitės, ką tik širdis geidžia, o mes jau Seime susitarsime, susistyguosime. Tad šiuo metu politikos aukštumose ir matome tuos pačius, jau prieš geras dvi dešimtis metų komunistų partijos Centro komitete matytus veidus ir jų anuo metu paruoštą pamainą.
Drįstu manyti, kad daugelį politinės sistemos blogybių kenčiame ir dar ilgokai kęsime dėl vieno pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais nepadaryto darbo - nebuvo įgyvendinta desovietizacijos programa. Ji būtų padėjusi vienokius ar kitokius pamatus visokiems apsivalymams, suteikusi politiniam ir ekonominiam vyksmui tam tikro skaidrumo. Nors ir trumpam. Šiuo metu joks realus apsivalymas jau neįmanomas - galimos tik politiškai motyvuotos apsivalymo imitacijos, spektakliai, nes pernelyg ilgas yra nomenklatūrinių virsmų, o sykiu ir korupcinio turtėjimo šleifas, pernelyg platus nuaustas naujųjų nomenklatūrinių ryšių tinklas.
Su neįgyvendinta desovietizacija sietinas ir KGB archyvų įslaptinimas. Didžiąją jų dalį galima buvo padaryti prieinamą, kad žmonės laisvai galėtų susipažinti su savo bei mirusių artimųjų bylomis, kad moksliškai tyrinėjant KGB tinklo veiklą nebūtų nutylimi ir konkretūs, ypač pasižymėję veikėjai. Toks atvirumas galėjo būti gydantis, būtinas apsivalymui šokas. Jis būtų kuriam laikui nuo valstybinės veiklos atskyręs daug su šia organizacija susijusių žmonių, kuriems, kaip dabar aiškėja, įslaptintas prisipažinimas ne tik padėjo išsaugoti vadovaujančius postus įvairiose įstaigose, bet ir atvėrė naujus svaiginančių karjerų kelius.
Esminis korumpavimo(si) mechanizmas buvo paleistas privatizacijos metais. Jis glaudžiai susiejo politikus, ypač seimūnus, su privatizacijos žymūnais ir finansinių machinacijų meistrais, kurie žinojo, kaip ir kokiu įstatyminiu pagrindu greitai pasidaryti labai daug pinigų. Gintaras Petrikas yra tartum tokio pinigų darymo simbolis, nuslepiantis visus aukštuosius sėkmingai iki šio valstybinį darbą dirbančius sąmoningus ir nesąmoningus jo pagalbininkus - Centrinio banko bei Turto fondo vadovus, įvairių vyriausybių narius, politikus bei teisėsaugininkus.
Tad būsimajam apsivalymui (ar nusiskaidrinimui) labai padėtų ne tik KGB archyvų išslaptinimas (nors ir pavėluotas, nebeturintis teisinių padarinių), bet ir didžiųjų privatizavimo (ar prichvatizavimo) sandorių paviešinimas.
Kol kas nematyti ženklų, kad įsivyrautų sisteminis požiūris į politinę krizę. Matyt, bus einama išmintu isteriškų (publikai) kovų su politiniais priešininkais ir bandymų kurti naujas koalicijas keliu. Jas šiuo metu siūlo įvairūs politiniai veikėjai. Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas paragino, kad po jo vėliava susiburtų visi nesusitepę (gal nespėję paragauti Viktoro Uspaskicho ar Andriaus Janukonio pinigų?) valstybiniam darbui. Neaiškinama, nei koks bus tas valstybinis darbas, nei kaip jis padės įveikti politinę krizę.
A. Paulauskas daug kalba ir apie būtinumą vienytis prieš populizmą. Tos jo konkrečiais dalykais nepagrįstos kalbos - grynas populizmas, kurį jis jau sėkmingai su V. Uspaskicho pagalba išbandė praeituose Seimo rinkimuose. Tik jau dabar tas populizmas vadintinas “antipopulistiniu populizmu”.
Įvairių koalicijų siūlytojai neatsižvelgia į vieną bėdą, kuri ne gydo politinę krizę, o ją dar labiau skatina, - kalbos apie koalicijas ir pats jų besaikis kūrimas ištrina iš žmonių sąmonės tradicinės pavienės partijos supratimą. Partijas pakeičia efemeriški, niekuo niekam neįsipareigojantys dariniai, turintys vienintelį tikslą - bet kokia kaina prasibrauti į Seimą. Kokios politinės atsakomybės gali rinkėjai pareikalauti iš koalicijos? Jokios.
Tad koalicijų šurmulyje, siaučiant populistinių antipopulistų karštinei, daugeliui rinkėjų gali pasirodyti, kad beliko tik viena “tikra” nauja partija - Darbo partija. Ji tikrai sugebės sau pajungti visas efemeriškas koalicijas - juk politinės sistemos pertvarkymo, įkuriant dvejus Seimo rūmus, idėja ją sieja ir su A. Paulausko “valstybininkais”, ir su Rolando Pakso “teisuoliais”. O tos idėjos pagrindas - socialliberalams praeituose rinkimuose į Seimą padėję patekti pinigai.
