Pasaulio visuomenė lengviau atsiduso – Ukrainos žmonės aiškiai patvirtino savo vakarietišką kryptingumą. Pavyko jų bandymas laisvintis iš korumpuotos prezidento Leonido Kučmos valdžios, kurią įtvirtino sovietinė nomenklatūra. Tikėkimės, kad prezidento rinkimus niekam abejonių nekeliančia apie 10 proc. persvara laimėjęs Viktoras Juščenka sutelks žmones demokratinėms permainoms.
Nepaisant gana įspūdingos pergalės (negalutiniais duomenimis 54 proc. — 43 proc.), Ukrainos žmonių laukia rimti išbandymai, nes nei pralaimėjusi šalis, nei Kremliaus specialieji polittechnologai nesiliaus bandę sumenkinti iškovoto laimėjimo reikšmę. Tačiau šiuo metu aiškus vienas dalykas – ta visuomenės dalis, kuri nesusitaikstė su begėdišku prezidento rinkimų falsifikavimu, sugebėjo įvykių eigą pasukti vakarietiškos demokratijos link. Ši pergalė reikšmingas ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai, nes didžiulio regiono geopolitinei konfigūracijai teikia naujų, savas problemas kelsiančių bruožų.
Ukrainos žmonės parodė, koks veiksmingas yra gerai organizuotas masinis nepasitenkinimas įpratusios vien savo nuožiūra tvarkytis ir už nieką neatsakyti valdžios manipuliacijomis. V. Juščenkos rėmėjus padėjo suburti ne tik dalis Vladimirui Putinui opoziciškai nusiteiksių Rusijos politikų bei polittechnologų, bet ir nepaprastai išpopuliarėjusi serbų visuomeninė organizacija „Otpor“. Jos žmonės patyrimo įgijo versdami Slobodaną Miloševičių, o šiuo metu dirba įvairiose šalyse, kur susiklosto palankios aplinkybės susikaupusį žmonių nepasitenkinimą nukreipti prieš korumpuotą režimą, pasitelkiant demokratinius protestinės veiklos būdus.
Oranžinis judėjimas pasipriešino V. Putino pašventintai Viktoro Janukovičiaus palaikymo kampanijai. Pralaimėjimo nuoskauda buvo tokia gili, kad Rusijos prezidentas kurį laiką kalbėjo lyg apstulbintas neįtikėtinos įvykių eigos ir tik lankydamasis Vokietijoje prasitarė bendradarbiausiąs ir su kitu teisėtai išrinktu Ukrainos prezidentu, t.y. V. Juščenka. Pastarasis taip pat nelinkęs gilinti nesutarimų, tad prieš pat rinkimus pareiškė esąs pasiruošęs pirmojo oficialaus vizito vykti į Maskvą. Vykti žinant, jog valdantysis Kremliaus elitas kol kas niekaip nesusitaikys su „oranžiniu“ laimėjimu, o tarp to elito esama su nuodytojais susijusių žmonių.
V. Juščenkos oponentui buvo likusi vienintelė, tačiau gana svari korta – didinti rusakalbių Ukrainos gyventojų neapykantą oranžinei Ukrainai ir gąsdinti Europą visišku valstybės bei visuomenės suskilimu, galinčiu pareikalauti aukų. Prieš pat pakartotinius rinkimus surengtuose teledebatuose V. Janukovičius neatsakė nė į vieną konkretų V. Juščenkos kaltinimą rinkimų falsifikavimu, privatizavimu jo, kaip premjero, ir Leonido Kučmos aplinkos naudai, ekonomikos prieaugio nusavinimu kelių šeimų labui. Kaip ir reikėjo tikėtis, pagrindiniai rinkimų falsifikatoriai buvo dabartinio L. Kučmos administracijos vadovai.
Teledebatuose išryškėjo pagrindinis V. Janukovičiaus tikslas – teigiant (ir skatinant) Ukrainos skilimo grėsmę priversti būsimą prezidentą (kalbančiojo tonas rodė tuo neabejojant) perleisti jam rusakalbių regionų lyderio vaidmenį ir įteisinti jį instituciškai. Tačiau toks susitarimas būtų labai pavojingas centrinei valdžiai, nes kaip tik ir įtvirtintų skilimą, kuriuo jau ilgą laiką galėtų manipuliuoti prorusiškosios jėgos bei Kremliaus statytiniai. Todėl V. Juščenka kategoriški atsisakė derėtis dėl susitarimo, o vėliau pareiškė jokiu būdu nesutiksiąs, kad pralaimėjęs kandidatas dirbtų vyriausybėje.
V. Janukovičių aptarnavę Kremliaus polittechnologai atliko didelį darbą įtvirtindami V. Juščenkos vakarietiškąjį kryptingumą – jų pasirinkta ir skatinama konfrontacijos su Vakarais taktika savaip stiprino oranžinio kandidato vakarietiškumo įvaizdį, kuris įsismelkė ir į elektoratą. Šiuo metu jau pačiam prezidentui teks taikstytis su tuo įvaizdžiu ir „jam dirbti“.
Kremliaus polittechnologai vakarietiškos demokratijos vertybėmis, tarp jų ir sąžiningiems skaidriems rinkimams, neturėjo ką priešinti. Vienintelis jų ginklas buvo mojuoti rusakalbių regionų atskilimo baubu bei skatinti rusakalbių neapykantą oranžinei Ukrainai. V. Janukovičiaus štabui patarinėjęs (o tiksliau – vadovavęs) Glebas Pavlovskis, kūręs V. Putino 2000-ųjų metų rinkimų strategiją, aiškiai pareiškė esą jie susidūrę su revoliucija, o revoliuciją įveikti galima tik „duodant jai į snukį“. Vadinasi, visos subtiliausios Kremliaus polittechnologijos iki šiol grindžiamos labai paprasta nuostata – ‚į snukį“ ir „į lagerį‘ armijos bei specialiųjų tarnybų jėgomis.
V. Juščenkos štabe dirbo ne ką mažiau garsus politologas Stanislavas Belkovskis. Jis 2003-ais metais parašė plačiai nuskambėjusią analitinę apžvalgą, kurioje teigė esą tarp oligarchų įsivyraujančios ‚šliaužiančio perversmo“ nuotaikos. Ta apžvalga lyg pagrindė oligarcho Michailo Chodorkovskio puolimą, parodžiusį, kuo ir kitiems turčiams gali baigtis ketinimai silpninti V. Putino valdžią. Išrinktajam prezidentui padėjo ir “telekileriu” pramintas politikos apžvalgininkas Sergejus Dorenko, jau treji metai V. Putino administrcijos įtrauktas į „juoduosius sąrašus“. Rinkimų kampanijos metu jis leido sau kritikuoti Rusijoje įsivyravusį režimą, ragindamas rusakalbius palaikyti oranžinę Ukrainą.
V. Juščenkos pergalė – tai nepaprastai stipraus žmogaus laimėjimas. Nuodyto ir nenunuodyto žmogaus. Galima nujausti, jog didžioji Kremliaus viltis ta, kad nuodai vis dėlto atliks savo darbą. Džiaugdamiesi kartu su oranžine Ukraina, palinkėkime naujajam šios šalies prezidentui, kad tokia viltis nepasiteisintų ir kad jis energingai imtųsi vykdyti naujos, vakarietiškos Ukrainos kūrimo pažadus.
