Japonijos parlamentas pritarė vyriausybės siūlymui pasiųsti karius į Iraką ir šitaip padėti savo sąjungininkei - Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šis jos žingsnis buvo gana netikėtas. Kinija tuoj pat paragino Japoniją laikytis jos puoselėtos gynybinės politikos, kuri yra nepaprastai svarbus šio didžiulio Azijos regiono stabilumo laidas.
Japonijos sprendimas siųsti savo karius į Iraką yra daug svarbesnis politinis įvykis, nei gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tą svarbą savaip nurodo greita Kinijos reakcija, o kinai labai jautrūs jėgos balanso ir tarptautinės politikos pokyčiams.
Japonijos sprendimą lėmė ne tik bandymas prisitaikyti prie greitai besikeičiančio pasaulinio politinių įtampų lauko, bet ir siekis pasinaudoti tam tikromis globalizacijos ir Jungtinių Valstijų pasaulinio lyderiavimo teikiamomis galimybėmis. Pokario metų Japonijos gynybinė karinė doktrina ir užsienio politika buvo grindžiama strategine sąjunga su JAV, kurios šiame regione iš esmės ir atlieka įvairių šalių interesų derintojos vaidmenį, neleisdamos tiems interesams įgauti karinės grėsmės pavidalą. Amerikiečiams padeda tai, kad Pietryčių ir Rytų Azijos šalys modernizavosi amerikietiškojo vartojimo kapitalizmo modelio pagrindu. Pastaruoju metu Japonija siekia jos ekonominę galią atitinkančio politinio vaidmens, kuris iš esmės daro prielaidą ir karinės galios didinimui, savo ruožtu galinčiam padėti amerikiečiams veiksmingiau įgyvendinti jų politiką.
Nutarusi paremti amerikiečių karius Irake, Japonija parodė suprantanti Jungtinėms Valstijoms pastaruoju metu iškilusias problemas. Padažnėjus irakiečių išpuoliams ir susikomplikavus ekonomikos atkūrimo planui amerikiečiams būtina keisti okupacinių jėgų pavidalą - tas jėgas būtina versti tarptautinėmis. Svarbu, kad irakiečių sąmonėje neįsivyrautų okupantų amerikiečių įvaizdis, kuris aiškiai nukreipia pasipriešinimo jėgų energiją. Tarptautinės okupacinės pajėgos - jau daug sudėtingesnis priešo vaizdinys. Kita vertus, tos pajėgos turi būti patikimų sąjungininkų, kurie supranta amerikiečių tikslus ir yra išsiugdę politinio bendravimo su jais kultūrą. Partnerių diskusijos, juolab rietenos tik skatintų Irako nestabilumą ir trukdytų atkurti šios šalies ekonomiką. Todėl Japonija šiuo atžvilgiu ypač tinkama šalis.
Tačiau Japonija pirmą kartą po karo į tarptautinę areną išeina kaip karinė jėga. Neabejotina, kad šis jos žingsnis suderintas su amerikiečiais. Visi suvokia, kad japonų sprendimas sukels prieštaringą šio Azijos regiono šalių reakciją. Pasigirs balsų apie atgimstantį japonų imperializmą, kurio pėdsakai dar regimi įvairiose vietose. Sustiprės ir nacionalistinių japonų jėgų balsas - tos jėgos svajoja apie Japonijos karinę galią, atitinkančią jos ekonominę galią. Jų teigimu, tik tokia stipri Japonija gali sėkmingai tvarkytis su globalizacijos iššūkiais, o sykiu ir imtis tam tikro Azijos vienijimo.
Vis dėlto svarbiausi, matyt, buvo sumetimai, susiję su Šiaurės Korėjos grėsme. Ją savaip priminė 50-osios Korėjos karo baigties metinės. Sunku dabar net įsivaizduoti, koks būtų šis regionas, jei amerikiečiai nebūtų ryžtingai pasipriešinę komunistinių jėgų ekspansijai ir neįtvirtinę vakarietiškosios demokratijos supratimo. Šiaurės Korėja savo balistinių raketų programa ir branduoliniu ginklu labiausiai ir graso Japonijai, tad jai tiesiog būtina stiprinti savo karinę galią, atsižvelgiant į amerikiečių įtvirtinamą prevencinio smūgio doktriną. Vadinasi, neišvengiamas ir kai kurių gynybinės politikos nuostatų peržengimas. Amerikiečiams svarbu, kad į derybas su Šiaurės Korėja įsitrauktų daugiau šio regiono šalių, tad jos daugiau prisidėtų prie regiono stabilumo ekonominio užtikrinimo. Tačiau būtina priversti Korėją sutikti, kad įsitrauktų daugiau šalių, - ji linkusi derėtis vien su amerikiečiais ir reikalauja jų garantijų. Japonijos karinės galios didinimą ir jos karinės doktrinos keitimą galima suvokti ir kaip tam tikrą komunistų spaudimo būdą.