Minėdami penkioliktąsias Sausio 13-osios pasipriešinimo sovietų agresijai metines, mūsų aukštieji politikai buvo ganėtinai savikritiški - pripažino atitrūkę nuo žmonių rūpesčių, įsivėlę į nesibaigiančių skandalų politiką ir dažnai nepateisiną visuomenės jiems keliamų reikalavimų. Daug kartėlio glūdėjo ir prezidento Valdo Adamkaus žodžiuose. Tačiau ar savikritika teikia atsinaujinimo vilčių?
Karčių žodžių girdėjome ir anksčiau, pasimokyti iš eilinio „įveikto“ skandalo jau ne sykį žadėta. Tačiau išsiugdytų politinio gyvenimo įpročių, juolab susiklosčiusios ir, sutikime, gerai veikiančios politinės korupcinės sistemos niekas nesiruošia keisti. Juolab kad niekas keisti ir neverčia: visuomenė gali tik reikšti savo nuomonę, o rinkimų organizavimas – patikimose politinio ekonominio elito ir jį aptarnaujančių politinių technologų rankose. To elito akimis žiūrint, gyvenimas vis gerėja, tad jokie esminiai pokyčiai nėra reikalingi.
Kas ir kaip galėtų tokį elitą priversti keisti išsiugdytą politinio neatsakingumo nuostatą ir korupcinių įgūdžių, laiduojančių asmeninę gerovę, meistrystę? Tik kitokio pobūdžio politinės jėgos nei dalyvaujančios dabartiniame politiniame spektaklyje. Tačiau mūsų politinis ekonominis elitas jau išmoko gaminti „kitokias“ politines jėgas: visi pastarąjį dešimtmetį į valdžią su savo partijomis įsigavę lyderiai ėjo su „naujos politikos“ ar „atsinaujinimo“ šūkiais, dievagojosi būsią atsakingi Lietuvos žmonėms, kovosią su korupcija, tvirtinsią teisingumą ir atkursią žmonių pasitikėjimą rinktąja valdžia...
Tiesa, naujieji lyderiai nebuvo politinio gyvenimo naujokai. Tad visiškai dėsninga, kad visos „kitokios“ ir „naujosios“ politikos tik stiprino korupcinę politinę sistemą ir naikino politinės atsakomybės nuovoką. Vis dėlto visuomenė nepaliauja tikėtis kitokios politikos, netikėto politinio elito sukultūrėjimo ar net sudorovėjimo. Vadinasi, išlieka galimybė veikti žmones naujais „naujos politikos“ šūkiais. Tik juos būtina radikalizuoti, kad išsiskirtų jau spėjusių išblukti „naujumų“ fone.
Pasigirsta kalbų apie „revoliuciją“. Apie tokio vyksmo būtinumą užuominomis kalba nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas ir jam padėti pasišovęs specialiųjų operacijų specialistas Audrius Butkevičius. Tačiau toks „revoliucinis“ radikalumas patrauklus gali būti tik tariamas aktyvaus jaunimo lūpomis, o politikos vilkų jis naudojamas kaip politinė demagogija, leidžianti jiems nesivaržant manipuliuoti žmonių lūkesčiais ir pridengianti apsisprendimą siekti valdžios visomis priemonėmis. Kita vertus, demagogiškos yra ir nuorodos į Gruzijos ir Ukrainos revoliucijas – jose charizmatiniai dar nesusikompromitavę lyderiai veikė padedami visuomeninių organizacijų.
Politinės korupcinės sistemos aplinkoje priemonės yra aiškios – skandalų organizavimas ir finansų užsitikrinimas. Vargu bau rasis vietinių lėšų (o jų reikėtų nemenkų) šaltinių, tad teks remtis nevietiniais. R. Paksas sykį jau buvo su tokiu „šaltiniu“ susidėjęs ir iki šiol visuomenei negali paaiškinti, kodėl tas jo rėmėjas kartu su savo šeimininkais jį nuvertė. A. Butkevičius ieškodamas finansų savo politinėms ambicijoms patenkinti jau spėjo pasėdėti ir kalėjime.
Tačiau galima nujausti, kad naujoji patyrusių politikos vilkų sąjunga žada Lietuvai naujų spektaklių. Tik neaišku, kas bus pagrindinis jų veikėjas. Juk A. Butkevičiui nušalintasis prezidentas R. Paksas reikalingas tik kaip priemonė pačiam grįžti į aktyvų politinį gyvenimą ir įgauti valdžios. Pinigų galima užsikalti ir svetur, tačiau valdyti galima tik tėvynėje. O kaip tik buvęs krašto apsaugos ministras užsieniuose intensyviai buvo ruoštas į naujuosius pokomunistinius lyderius.
Užsimenantiems apie „revoliuciją“ derėtų prisiminti, kad Lietuvoje per pastaruosius penkiolika metų jau keletas jų įvyko. Pati didžiausia – nepastebimai. Sausio 13-ąją žmonėms apgynus nepriklausomybę, po kurio laiko valdžią į savo rankas visiškai perėmė komunistinė nomenklatūra. Kaip tik tą faktą ironiškai priminė didžioji Istorija, Sausio 13-ąją kalėjimo duris atverdama buvusiam tos nomenklatūros bendražygiui Mykolui Burokevičiui. Pastarąjį pusmetį politinės moralės revoliuciją vykdo Vilniaus meras Artūras Zuokas. Ir jam visiškai neblogai sekasi. Artimiausiu metu turėtume pamatyti naujų jo revoliucijos apraiškų.
Lietuvos politikai, „naujų politikų“, skandalų ir korupcinio teisėtumo specialistai, varžydamiesi dėl valdžios ir finansinių srautų kontrolės, neleis Lietuvos žmonėms nuobodžiauti. Juk savo programas ruošia ne tik į valdžią grįžti pasišovę politikai, bet ir didieji valdančiosios koalicijos partneriai, kuriems būtina traukti savo pusėn rinkėjus.
