Irake įvykdyta karinė operacija jau lyg ir nugrimzdo į praeitį. Nors dar girdėti balsų, svarstančių galimybes surasti masinio naikinimo ginklo pavyzdžių, turėsiančių pateisinti karo veiksmus, tačiau šiuo metu jau svarbiausias yra naujosios Irako valdžios kūrimo uždavinys ir su juo susijusios problemos.
Beje, šią operaciją moraliai pateisina diktatūros, kurios pobūdį rodo masinės kapavietės, sutriuškinimas.
Naujoji valdžia kuriama labai sunkiai: pernelyg daug norinčių ir niekam nežinomų figūrų. Išnykus negailestingai diktatūros priespaudai, visi pamatė, kokios daugybės vidinių prieštaravimų draskomas yra irakiečiais vadinamas tautų tautelių klaninis darinys. Bėda ta, kad nei amerikiečiai, nei jų sąjungininkai neturėjo jokių galimybių “iš vidaus” stebėti tos visuomenės gyvenimą. Tikėtina, jog kai kuriuose šalies vietovėse į valdžią gali sugrįžti įtakingi Saddamo Husseino administracijos ir partijos funkcionieriai. Tačiau didžiausia grėsmė - religinės islamo valstybės sukūrimas. Šiitų daugumos religiniai lyderiai pastaruoju metu parodė, kad jie yra didelė jėga, su kuria teks vienaip ar kitaip tartis. O Irako šiitus neabejotinai palaiko Irano šiitai, kuriems veriasi galimybė išplėsti savo politinę įtaką ir sutvirtinti islamo valstybės modelį.
Amerikiečiai laikosi sumanymo kurti demokratinę Irako valstybę ir demokratines jos institucijas. Beje, Afganistane valdžią kurti patikėta vietiniam lyderiui savo nuožiūra, todėl beveik nekalbama apie demokratijos plėtrą šioje šalyje. Kas kita Irakas - nuo valdžios demokratiškumo priklausys amerikiečių įtaka visam šiam regionui. Tačiau kaip niekad akivaizdi tampa pačios demokratijos problema: islamiškojo fundamentalizmo lyderiai gali puikiausiai sužaisti demokratijos žaidimą - dalyvauti rinkimuose ir paimti valdžią į savo rankas tam, kad panaikintų demokratiją. Toks scenarijus buvo įgyvendintas Alžyre ir jau kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių gyvybių. Todėl galima nujausti, kad amerikiečiai užtruks Irake daug ilgiau, negu patys norėtų. Juolab kad gali tekti kovoti su miestuose imsiančiomis veikti karinėmis islamistų grupuotėmis, kurioms burtis esama ir ideologinio, ir politinio pagrindo.
Amerikiečiams tenka aktyviai veikti ir kitoje pasaulio dalyje - Korėjos pusiasalyje. Vis didesnę grėsmę kelia neprognozuojami Šiaurės Korėjos veiksmai. Ši šalis atvirai šantažuoja pasaulio visuomenę turimu ar tuoj pasigaminsimu branduoliniu ginklu, tačiau ta visuomenė iš esmės neturi jokių veiksmingų sudrausminimo priemonių. Šiaurės Korėjos vadovybė pareiškė, kad dėl savo branduolinės programos tarsis tik su Jungtinėmis Valstijomis, kurios turi užtikrinti jos saugumą, o bet kokią Jungtinių Tautų rezoliuciją šiuo klausimu laikys karo paskelbimu. Toks elgesys akivaizdžiai menkina JT vaidmenį, o jį sureikšminti gali tik JAV, versdamos Šiaurės Korėją bendrauti su JT ir leisti į derybas įsitraukti kitoms suinteresuotoms šalims.
Prieš keletą dienų Pietų Korėjos delegacijai teko nuolankiai išklausyti komunistinės Korėjos atstovų pareiškimą, kad tie nebandytų kištis į jų derybas su amerikiečiais. Pripažįstamas tik Kinijos tarpininkavimas, o tai yra tam tikras galimo Kinijos ir JAV suartėjimo ženklas, keliantis daug rūpesčių Rusijai. Jei Rusijai nepavyks prasibrauti prie derybų stalo, jos vaidmuo šiame regione labai sumenks. Kinija subtiliai sužaidė Irako krizės metu: pareiškusi palaikanti taikų problemos sprendimo būdą, ji nebesivėlė į jokius ginčus. Galima sakyti, kad Rusija praleido gerą progą patylėti, o Kinijos diplomatai ja pasinaudojo. Tad keičiasi Rusijos geopolitinis svoris - juk praradusi Saddamą Husseiną ji turi susitaikyti ir su menkesniu dalyvavimu arabų pasaulio reikaluose. Amerikiečių santykiai su komunistine Korėja verčia daryti paradoksalią išvadą, kad dabartinė korėjiečių pozicija savaip padeda įtvirtinti amerikiečių galią šiame regione ir sykiu paryškina Jungtinių Valstijų, kaip vienintelio globalinio saugumo garanto, vaidmenį.
