Jungtinės Valstijos pateikė Saugumo Tarybai nekantriai visų lauktą rezoliucijos dėl pokario Irako atstatymo projektą. Jame numatyta, jog Jungtinės Tautos suteikia Jungtinėms Valstijoms ir Didžiajai Britanijai mandatą atkurti Iraką ir bent jau metus laikyti jame savo ir sąjungininkių karines pajėgas. Suprantama, visa ekonominė veikla taip pat išlieka iš esmės amerikiečių rankose.
Galima nujausti, kad dėl šios rezoliucijos ST įsiplieks naujas mūšis, kuriame amerikiečių oponentės stengsis ne tik įtvirtinti savo ekonominius interesus, o tiksliau - perimti dalį pergalės vaisių, tačiau ir užtušuoti savo ankstesnės politikos fiasko. Vis dėlto esama rimtos problemos - amerikiečių oponentės suvokia, kad įsiliepsnojęs mūšis, viena, dar labiau silpnins Jungtinių Tautų Organizaciją ir jos politinį vaidmenį, antra, gali paskatinti amerikiečius toliau žengti savu keliu - nebeieškant politinio pritarimo tų šalių, kurios nėra linkusios suvokti esminių naujosios globalinio saugumo strategijos principų, grindžiančių Jungtinių Valstijų politiką. Rusija jau pareiškė, kad dėl rezoliucijos jai kyla daug klausimų ir ji esanti už tai, kad Irake pagrindinis veikėjas būtų JT. Panaši yra ir Prancūzijos bei Vokietijos pozicija, nepaisant šių šalių deklaruojamo susirūpinimo dėl santykių su Jungtinėmis Valstijomis gerinimo. Amerikiečių manymu, JT turi užsiimti vien humanitarinėmis problemomis.
Ką reiškia šiuo atveju JT vaidmens didinimas? Labai paprastą dalyką: amerikiečiai pokario Irako ekonomiką perleidžia JT, o iš esmės ST žinion; ST amerikiečių oponentės suformuoja savą daugumą ir tampa pagrindinėmis tos ekonomikos tvarkytojomis, sykiu įsitvirtindamos regione kaip geopolitinis veiksnys. Toks JT vaidmens supratimas visiškai nepriimtinas amerikiečiams, nepaisant aiškiai suvokiamo būtinumo stiprinti euroatlantinę ir transatlantinę vienybę. Viena vertus, tik amerikiečių aktyvi veikla šiame regione gali užtikrinti jo stabilumą, paskatinti Izraelio ir Palestinos derybas, kita vertus, esama amerikiečių sąjungininkių ekonominių interesų, kurių jau nepaisytų Irako valdymą perėmusios JT.
Amerikiečių įtarumą stiprina ir Prancūzijos bei Vokietijos vadovų veiksmai, nukreipti prieš transalantinę vienybę. Neseniai vykusiame gana netikėtame Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos ir Liuksemburgo viršūnių susitikime nutarta kurti Europos Sąjungos ginkluotąsias pajėgas. Tai būtų greitojo reagavimo junginys, kuriam, kaip galima suprasti, vadovautų ketvertukas. Iškeltas tikslas ir sukurti ES, kaip vieningo politinio darinio, saugumo ir gynybos koncepciją.
Iš pirmo žvilgsnio šie nutarimai atrodo logiškas Europos integracinių procesų padarinys. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Naujos karinės struktūros kūrimas kelia jos santykių su NATO klausimą. O tie santykiai bus gana komplikuoti jau vien dėl to, kad ES karinių pajėgų kūrimą lemia Prancūzijos ir Vokietijos vadovų noras atsikratyti amerikiečių karinės vadovybės globos, kitaip tariant, išeiti iš po NATO skėčio. Tačiau visiems yra aišku, kad šiuo metu tik NATO gali užtikrinti Europos saugumą, tad neišvengiamas sudėtingas kompetencijos perskirstymas ir užprogramuotas sprendimų priėmimo bei derinimo klampumas. Šitai kaip tik ir kels grėsmę ES saugumui.
Kaip subtilų atsakomąjį amerikiečių žingsnį galima suvokti jų pasiūlymą Lenkijai imtis vadovauti vienai Irako okupacinių zonų. Tad Lenkija tartum tampa ta NATO šalimi, prie kurios turėtų šlietis JAV karine galia grindžiamą transatlantinę vienybę išpažįstančios Europos šalys. Ypač naujosios NATO valstybės. Irako operacija amerikiečiams parodė Rumunijos ir Bulgarijos karo bazių ir uostų svarbą. Lenkija pasiūlė Prancūzijai ir Vokietijai prisidėti, tačiau šioms šalims toks pasiūlymas yra kiek žeminantis, nors ir teikiantis galimybę pataisyti santykius su Jungtinėmis Valstijomis.
Lietuva gali pasinaudoti Lenkijai pateiktu pasiūlymu, kuris iš esmės yra ir naujo politinio aljanso kūrimo iniciatyva. Lietuva, plėtodama strateginį bendradarbiavimą su Lenkija, gali sustiprinti savo politinį vaidmenį naujojoje Europoje ir sykiu užsitikrinti tam tikras papildomas saugumo garantijas. Nors Jungtinėms Valstijoms nepaprastai svarbu ES vienybė bei stabilumas, tačiau, matyt, šiuolaikinės globalinės politikos dinamika verčia juos kurti tam tikras laikinas politines sąjungas, kurios sugebėtų reaguoti į naujus iššūkius ir padėtų laiduoti regioninį saugumą. Tokios sąjungos gali būti svarbios ir Europoje, juolab kad kai kurios Europos šalys taip ir nesuvokė XX a. istorijos pamokų.
