Vadinamasis Rusijos ir Ukrainos "dujų karas" truko palyginti neilgai, tačiau spėjo sukelti ilgalaikių politinių padarinių. Vieni jų rusų politikų buvo numatyti, kiti - nenumatyti, tačiau didžiuma netikėti Europos Sąjungos politikams. Energijos ištekliai tapo viešosios politikos veiksniu, kurio svarba artimiausiu metu tik didės.
Vienas (daugeliui netikėtas) Rusijos ir Ukrainos konflikto dėl dujų kainos padarinių – gili politinė Ukrainos krizė, parodžiusi, kokia trapi yra Ukrainos demokratinių jėgų vienybė ir kokios didelės kai kurių lyderių ambicijos, dėl kurių aukojami nacionaliniai interesai. Galima nujausti, kad tokios krizės nesitikėjo net Kremliaus polittechnologai – dabartinė Ukrainos prezidento ir parlamento priešprieša, nebeaiškus teisinis vyriausybės statusas, taip pat žūtbūtinė keleto lyderių kova dėl valdžios neabejotinai gerokai pristabdė Ukrainos suartėjimo su ES vyksmą.
Kitas svarbus dalykas tas, kad daugelio gerai suvokiama Rusijos energijos išteklių svarba Europai pasirodė esanti ES energetine priklausomybe nuo Rusijos. Išryškėjęs visapusiškos priklausomybės faktas buvo nelyg šaltas dušas ne tik politikams, bet ir platiems visuomenės sluoksniams. Jautrumą suvoktai priklausomybei parodė įvairiose šalyse nuvilnijusios diskusijos ir energetikos politikos klausimo įtraukimas į ES politinę darbotvarkę. Dabar ES pirmininkaujanti Austrija pasiryžusi visapusiškai svarstyti energetikos politikos klausimus ir ieškoti būdų, kaip mažinti energetinę ES priklausomybę nuo Rusijos. Tokio poveikio visuomeninei ES šalių sąmonei Rusijos politikai vargu bau tikėjosi. Energetinės priklausomybės ir jos mažinimo problema tapo ilgalaikiu esminiu politiniu ES gyvavimo ir plėtros klausimu.
Svarstant ES priklausymo nuo Rusijos energijos išteklių klausimą, dera atsižvelgti į kelis svarbius tos priklausomybės aspektus. Rusijos energijos ištekliai gyvybiškai svarbūs Europai dėl esminio ES plėtros tikslo – tapti konkurencinga pasauline ekonomine galia, rinkose galinčia pasivaržyti su Jungtinėmis Valstijomis. Šiuo atžvilgiu ir kalbama apie strateginę ES ir Rusijos partnerystę. Tačiau jau dabar ES tenka atlaikyti vis didėjantį konkurencinį Kinijos spaudimą. Kinija pasirengusi „suvalgyti“ visus įmanomus Rusijos energijos išteklius, tad ES svarbu ne tik mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, bet ir „neleisti“, kad tie ištekliai būtų nukreipti Kinijos link.
Suprantama, Kinijos aprūpinimas Rusijos energijos ištekliais kelia nerimą ir Jungtinių Valstijų politikams. Dabar besiklosčiusioje pasaulinėje galios struktūroje Rusijoje randasi galimybė savo energijos išteklius ir apskritai energetinę politiką paversti veiksmingu globalinės politikos instrumentu, padėsiančiu susigrąžinti prarastą pasaulinę „didybę“, kurią anksčiau palaikė lageriai ir teroras.
Rusijos grasinimas Ukrainai sykiu buvo politinis pranešimas, kad Rusija ima save laikyti energetine supervalstybe ir reikalauja užsienio valstybių pripažinti jos naująjį statusą. Vargu bau didžiosios pasaulio valstybės iškart pripažins tą statusą ir naująją Rusijos politinę laikyseną – labiau tikėtina jas imsiant ieškoti priešnuodžių tokioms pretenzijoms. Juolab kad dabartiniai Rusiją ir dalį Europos kankinantys šalčiai parodė, jog Rusijai pačiai ima trūkti energijos, o šios šalies komunalinis ūkis visiškai nugyventas ir reikalingas šimtų milijardų investicijų. Tad kai kam gali pasirodyti, kad „energetikos koloso kojos molinės“. Tačiau ES politikai privalo galvoti, o kas atsitiktų ES šalims, jei joms rusiškų dujų tiekimas nutrūktų taip, kaip kad nutrūko Gruzijai?
Baltijos šalių politikams derėtų sutelkti jėgas, kad ES energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir politinių tos priklausomybės padarinių klausimas būtų svarstomais įvairiais ES lygiais. Šiuo atžvilgiu svarstytina ir Lietuvos atominės energetikos plėtros strategija. Kadangi energetikos sritis tampa esminiu globalinės politikos lauku, tad kaip tik ES energetikos politikos klausimų kėlimas, naujų idėjų kėlimas teikia galimybę ir Lietuvai padidinti savo politinį kapitalą. Tam būtina burti politines intelektines pajėgas.
