Dabar vis kalbama apie Naująją kaimynystę, tai yra naujuosius Europos Sąjungos Kaimynus (konceptualus statusas), kurie tokie tapo po 2004 m. plėtros. Jie kaimyniuojasi su naujaisiais nariais, kurie yra Buvusieji Kaimynai. Kai kas taip ir tebemato, lyg dar būtume nevisiški nariai.
Tokį požiūrį pademonstravo ką tik pasirašytas Putino-Schroederio paktas. Sumanyta ir atlikta be konsultacijų su negerbiamais buvusiais ES kaimynais - Lenkija ir Baltijos valstybėmis.
Nūnai šį veiksmą lydi plepalai apie nepolitinį, o grynai ekonominį sandėrį (Vladimiras Putinas atviresnis: Ukrainą palikom nuošaly dėl jos revoliucinių judėjimų), apie tariamai privataus verslo sferą (nors „Gazpromas“, tai Rusijos vyriausybė). Pasekmės numatomos tokios, kad paniekintieji nubaustieji (lenkų kairieji prieš rinkimus patys aimanuoja, antrindami Putinui, kad nereikėjo kištis į Rusijos kiemą - Ukrainą) bus verčiami... prašytis prie dujų. Gaus politinę sąskaitą su apmokėjimu iš anksto. Todėl Antrasis paktas vertas to žodžio. Kai „Deutsche Welle“ džiūgavo - dabar jau turėsim bendrą Vokietijos-Rusijos sieną! - tai ir išsidavė buvę nelaimingi, kad tarp šio šaunaus energetinio aljanso narių dar painiojasi kažkokios trukdančios valstybės. Beje, 1940-1941 m. bendros Vokietijos-SSRS sienos idealas jau buvo įgyvendintas.
Kokias išvadas galėtų pasidaryti buvusieji ES kaimynai, tapę šiokiais tokiais nariais?
Pirmiausia vis dar norėtųsi tikėti europietiškąja, ne rusiškąja Vokietija. Ir kad Europos Sąjunga, įveikusi vieno kanclerio europinį separatizmą, vis dėlto įstengs vykdyti bendrą politiką. Girdėjau Krynicoje, Lenkijoje, prieš trejetą dienų Elmarą Broką, įtakingą CDU politiką ir Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininką, atsiprašantį už savo šalį.
Antra, toks ypatingas mažiausiai keturių buvusiųjų ES kaimynų traktavimas ne vien primena kažkokius nestatutinius santykius. Tai papildomai ryškina, kad buvusiųjų ir dabartinių ES kaimynų tarpusavio ryšiai, grindžiami viens kito supratimu, atjauta ir solidarumu, būtų vertingi visai Sąjungai. Ji mat stokoja, atmetusi prancūziškame Konstitucijos projekte savo krikščioniškąją tapatybę, būtent atjautos ir solidarumo. Tai atsispindėjo peštynėse dėl biudžeto, kurio perspektyvos atidėjimas yra skausmingiausias būtent naujiesiems. Tai buvo žinoma, suvokiama ir tai nebuvo svarbu. Todėl mes, naujieji nariai, turime kaip ir misiją ne vien naujųjų kaimynų, bet ir senųjų šeimininkų atžvilgiu. Kai ką paaiškinti.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
