Apie dugną kalba Lietuvos Seimo narys Algirdas Paleckis (http://www.omni.lt/?i$9359_139502$z_320845), tai gal išties taip jaučiasi. Jam skaudu, kad Baltijos dugne numatyta tiesti dujotiekį, o Lietuva kiek anksčiau, kol dar buvo laikas, neužkirto tam kelio.
Dėl paskubomis pasirašytos Rusijos ir Vokietijos sutarties (ne metų pabaigoje, o Gerhardo Schroederio rinkimams) pirmieji kritiškai sureagavo lenkai – jų prezidentas ir kiti politikai; iš ten atėjo ir sąvoka „Putino-Schroederio paktas“. Kritiškai atsiliepė ir Lietuvos, ir kitų šalių politikai. Ne visi; pavyzdžiui, Seimo nariai Alfredas Pekeliūnas ir Algirdas Paleckis mano, kad jeigu Lietuvos vadovas būtų dalyvavęs Didžiojo Tėvynės karo Pergalės parade ir nesirodęs Ukrainoje, tai mūsų šalis galėjo tapti trečiąja vamzdžio sutarties dalyve. Taip, kiekvienas turi teisę į savitą politinį įžvalgumą. Tačiau ir lenkų, ir lietuvių kritika dėl šios už nugarų sudarytos sutarties davė naudos. Padoresnieji Vokietijos politikai pasijuto nepatogiai. Kiek man žinoma, sąžinės jausmas per susitikimą su Lietuvos prezidentu neaplenkė nė Vokietijos kanclerio. Išvakarėse – rūstybės salvės, kaip Lietuva drįsta kritikuoti, o išlydėjo už parankės. Esu girdėjęs labai įtakingą Vokietijos politiką iš Europos Parlamento atsiprašantį Lenkijoje dėl jo šalies poelgio, ypač stiliaus. Bavarijos ministras pirmininkas, tuomet kandidatas į naujosios federalinės vyriausybės ekonomikos ministrus, Edmundas Stoiberis pasisakė dėl sutarties ne vien kritiškai, bet ir kad negalima dalykų visiškai taip palikti (laiške man, atsiprašau). Dabar sudaryta Vokietijos vyriausybė, kiek kitaip vertinanti Europos solidarumą, turės ką pasvarstyti; galbūt pabus ir Europos Komisija. Nėra paprasta, yra pavojinga, bet reikia dirbti. Lietuvos prezidentas dirbo gerai, panaudojo savo progas bei galimybes ir tai sveikintina. Pono A. Paleckio isterika – ne. Jo patarimai Valdui Adamkui, apie ką kalbėti Berlyne, būtų buvę vertingi, tačiau pavėlavę.
Kadangi jauni politikai dar ne viską pasauly žino, kai kuriais laikotarpiais gal nė negyveno, tai priminsiu visiems, kas atsitiko Lietuvos kely į Europos Sąjungą 1997 metais ir kiek vėliau. Išties, kaip sako A. Paleckis, Europos Sąjunga tuomet išskyrė Estiją kaip labiau pažengusią kandidatę, o Latvijai ir Lietuvai pasiūlė dar pasitvarkyti, padirbėti. Nežinau dėl Latvijos, bet Lietuva tikrai buvo šiek tiek atsilikusi po ketverių metų LDDP valdymo. Ir faktiškai, ir tarptautinėje opinijoje. Reikėjo dar vienų metų prisivyti.
Tačiau reagavom apskritai ramiai, Baltijos Asamblėjoje pasitvirtinę principą „vienos šalies pasiekimas – visų trijų pasiekimas“, kadangi svarbiausia esą pralaužti diplomatines blokadas. Tegu ir po vieną. Netrukus jau mūsų šiauriniai kaimynai susirūpino, kad galime pirmieji ir vieni pralaužti blokadą į NATO. Atsimenate? Lietuva ir Slovėnija geriausiai pasirengusios ir panašiai. Bet susitvarkėme trys sesutės ir viename, ir kitame kelyje kartu. Kažkokią mūsų „raudų ir skundų sireną po visą Europą“, kodėl Estiją trumpam išskyrė, gal tik A. Paleckis prisimena sapnavęs.
Yra pykstančių, kam Lietuva vykdo savarankišką užsienio politiką, ne visada atsiklausdama Rusijos. Yra manančių, kaip p. A. Paleckis, kad čia reikėtų „arba arba“. O jis asmeniškai dar ir siūlo keisti valstybės politiką. Žinoma kryptimi. Bet ne visi taip mano, todėl ir Lietuva dar yra.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
