V. Grigaliūnienė
Vilnietis Andrius (vardas pakeistas) sirgo įgimtu cukriniu diabetu. Vidurinę mokyklą jaunuolis baigė jau būdamas beveik aklas, turėdamas pirmąją invalidumo grupę. Po vidurinės Andrius daugiau niekur nesimokė - neturėjo jėgų. Vaikinas trejus metus gyveno vienas nuosavame bute, tolimiausias jo maršrutas per tą laikotarpį buvo iki poliklinikos gydytojo ir atgal. Andrius visus tuos trejus metus labai mažai bendravo ne tik su savo artimaisiais, bet ir nusišalino nuo draugų, užsisklendė savyje, tapo apatiškas, viskam abejingas. Netrukus medikai vaikinui diagnozavo depresiją. Nors Andrius buvo gydomas nuo šios sunkios ligos, vienądien įvyko baisus dalykas - dėl savo negalios manydamas esąs visiems įkyrėjęs, Andrius nusprendė nusižudyti. Tiesa, paskutinę minutę aplinkybės pasikeitė ir leisgyvis vaikinas buvo pačiu laiku pristatytas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Jo gyvybę medikams pavyko išgelbėti. Kai tik jaunuolio savijauta pagerėjo, su juo ilgai bendravo gydytoja psichiatrė Julija Grebelienė.
- Nors šį darbą dirbu jau beveik 30 metų, Andrius buvo bene vienintelis pacientas, su kuriuo kalbėdamasi jaučiausi bejėgė jam kuo nors padėti, - pasakojo gydytoja. - Mane stebino nepaprastai brandus šio vaikino mąstymas, apgailėtinos situacijos, kurioje jis gyvenąs, suvokimas, argumentai, kodėl savižudybė jam - geriausia išeitis. Buvo momentų, kai jaučiausi labai nejaukiai, nes nežinojau, kaip jį iš tokios dvasinės būsenos išvesti, kaip raminti, ką patarti...
Anot gydytojos psichiatrės, likimas šį vaikiną nuskriaudė fizine prasme, tačiau apdovanojo neeiliniais gabumais, giliu, brandžiu mąstymu. Nors ir labai sunkiai, ilgo psichologinio ir psichoterapinio darbo su vaikinu valandos nepraėjo veltui - Andriui pamažu sugrįžo noras gyventi, veikti, mokytis, mylėti... Aklųjų draugija jam padėjo susirasti draugų, Diabetikų organizacijoje jis taip pat pasijuto esąs savas ir labai reikalingas... Šiuo metu Andrius - Vilniaus universiteto studentas, studijuojantis čia jau nebe pirmus metus, egzaminus laikantis vien dešimtukais. Vaikinas turi draugę - taip pat studentę, tiesa, kaip ir jis, turinčią problemų su sveikata (sergančią inkstų nepakankamumu).
Tai, anot gydytojos psichiatrės, unikalus pavyzdys, kaip būtina kuo skubiau suteikti kvalifikuočiausią psichologų bei psichiatrų pagalbą dvasinių problemų turintiems ligoniams. O kiek nedaug Andriui trūko iki klaikaus sumanymo įgyvendinimo...
Dažniau žudosi jauni žmonės
Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės ūmių apsinuodijimų skyriuje kasdien galima surasti po keliolika nusinuodyti bandžiusių pacientų. Dauguma jų - iš Vilniaus apskrities, tačiau sunkesniais atvejais pristatomi ir iš tolimesnių šalies vietovių. Kai pavojus gyvybei praeina, tolesniam gydymui jie iškeliami į kitus skyrius, o į jų vietas paguldomi nauji... Kaip sakė šio skyriaus gydytoja psichiatrė Julija Grebelienė, neramina tai, jog apie du trečdalius tokių pacientų sudaro vyrai ir moterys iki 25 metų amžiaus. Vis daugiau atvežama bandžiusių nusižudyti vaikų.
Prieš kurį laiką į ūmių apsinuodijimų skyrių buvo atvežta dešimtos klasės moksleivė (pavadinkime ją Laura). Mergina vos nenusižudė namuose, kitame kambaryje ramiai besišnekučiuojant tėvams. Kai į šios šeimos butą paskambino greitosios pagalbos felčerė, duris atidarę tėvai labai nustebo - patarė medikei pasitikslinti adresą. Tačiau ši buvo atkakli - pasiteiravo, ar jų dukters vardas - Laura. Tada felčerė paprašė įsileisti vidun. O mergina jau gulėjo ant grindų be sąmonės!
Kaip vėliau paaiškėjo, dvasinių problemų turėjusi, tačiau jas kaip įmanydama nuo tėvų slėpusi Laura išgėrė didelį kiekį tam tikrų medikamentų, po to parašė atsisveikinimo laišką ir dar sugebėjo surinkti psichologinės pagalbos telefono numerį. Anot gydytojos psichiatrės, toliau viskas vyko kaip populiariame dokumentiniame seriale "Pagalbos telefonas 911". Telefono ragelį pakėlė patyrusi psichologė, kuri, suvokusi, kokia esanti Lauros būklė, nė sekundei nenustojo bendrauti su mergina, išsiaiškino jos gyvenamąją vietą ir iškvietė medikų brigadą. Laura su psichologe kalbėjosi tol, kol, ėmus veikti medikamentams, krito be sąmonės... Kai šios jaunos merginos gyvybę pavyko išgelbėti, laimingi josios tėvai ilgai dėkojo ir ūmių apsinuodijimų skyriaus gydytojams, ir pirmajai į pagalbą atėjusiai psichologei. Džiaugsmo ašaras šluostėsi ir pati Laura, tik po šiurpios akistatos su mirtimi suvokusi, kokios buvusios menkos jos problemėlės.
O štai kito moksleivio gyvybės išgelbėti nepavyko. Vaikinas sirgo depresija, lankėsi pas gydytoją psichiatrą. Nors gydytojas dėjo dideles pastangas, Linas (vardas pakeistas) ėmė vis dažniau galvoti apie savižudybę, nusprendė, jog priimtiniausias būdas pasitraukti iš gyvenimo - išgerti didelę dozę medikamentų. Iš enciklopedijos sužinojo, kokių vaistų jam reikėtų, vaistinėje jų nusipirko (be recepto!) ir, kol ryžosi atlikti lemiamą veiksmą, mėnesį laiko nešiojosi kišenėje.
Tai, jog stipriai veikiantys vaistai, nors tai ir draudžiama, vaistinėse parduodami be receptų, gydytoja psichiatrė J. Grebelienė laiko didžiausiu chaosu, koks tik gali būti. Tokie vaistai, kaip žinia, nepigūs, o daugumos privačių vaistinių savininkams pelnas - svarbiau už viską...
Gydytoja J. Grebelienė prisiminė neseniai Vilniuje vykusį kongresą tema "Savižudybių prevencija mokyklose", kurį vedė visame pasaulyje žinomas psichologas iš Kanados Antonas Lenaras. Pagrindinė kongrese nuskambėjusi mintis, anot jo dalyvės J. Grebelienės, buvo ta, jog su bandžiusiais nusižudyti asmenimis turi dirbti visa specialistų komanda prevencine, gydymo, reabilitacijos bei adaptacijos kryptimis. Negana to, tokiai komandai būtina dirbti ir su tais asmenimis, kurie dėl to patyrė stresą, kurie yra šalia bandžiusiojo nusižudyti, nes toks poelgis (bandymas nusižudyti) paliečia ne tik tą vieną asmenį, bet visą žmonių grupę - namiškius, klasės, kiemo draugus.
Kodėl žudosi paaugliai, beje, neretai gyvenantys pasiturinčiose šeimose, buvę viskuo aprūpinti? Gydytojos psichiatrės J. Grebelienės įsitikinimu, kiekviena žmonių amžiaus grupė, kaip ir socialinė padėtis visuomenėje, turi savų problemų ir savų sunkumų. Kartais, anot gydytojos, į skyrių patenka net keli bandę nusižudyti tos pačios mokyklos moksleiviai, o tai rodo, jog kai kuriose mokyklose mokytojų santykiai su vaikais yra komplikuoti, jų tarpusavio bendravime stinga tolerancijos, pagarbos. Būtent jaunimas, paaugliai, anot gydytojos psichiatrės, labai skausmingai reaguoja į tolerancijos, pagarbos stoką ir, būdami maksimalistai, gali griebtis kraštutinių veiksmų.
Vyrai dažniau nusižudo, moterys - dažniau bando žudytis
Gydytojos psichiatrės J. Grebelienės turimais duomenimis, vyrai dažniau nusižudo, o moterys dažniau bando žudytis.
Gydytoja apgailestavo, jog kartais į skyrių patenka bandę žudytis jau pažįstami pacientai. Atgavę sąmonę, jie neretai netgi priekaištauja, kodėl buvę išgelbėti, kiti išvis nesileidžia į jokias kalbas, atsisako su medikais bendrauti. Antai, viena vidutinio amžiaus moteris keletą dienų, į palatą įėjus psichiatrei, užsidengdavo galvą apklotu... Kita pacientė, vos pasijuto stipriau, iššoko pro ketvirtojo aukšto langą, tačiau, laimė, liko gyva... Tokiems žmonėms ypatingai reikalinga neatidėliotina psichologo ar psichiatro pagalba.
Altruistinė savižudybė - nepriimtina
Prisiminkime straipsnio pradžioje aprašytąjį atvejį: sunkiai sergantis Andrius nusprendė nusižudyti, nes nenorėjo būti našta kitiems. Juk tai altruistinė savižudybė! Gydytoja psichiatrė J. Grebelienė, sutikdama su tuo, jog vaikinas iš tiesų galėjo jaustis esąs kitiems tik našta, pridarąs daug nepatogumų (artimiesiems, galimas dalykas, tikrai buvo pabodę juo nuo gimimo rūpintis), atkreipė dėmesį į tai, jog pasitraukdamas iš gyvenimo sunkiai sergantis žmogus ne tik išlaisvina juo besirūpinusiuosius nuo problemų, bet ir pats bando pabėgti nuo savų sunkumų. O tai jau dvelkia egoizmu ir dėl to nepriimtina.
