Važiuoju į kaimą. Į tokį, kuris atokiau nuo didžiųjų kelių, pasislėpęs už plačių miško juostų. Seniai tokiam nebuvau.
Su manim - pakeleivė, kuri prieš išvykstant užsuko į kioskelį miesto centre ir pirkinį gražiai padėjo į automobilio bagažinę. Į tą kaimą ji paprašė nuvežti – norėjo pagerbti savo bendradarbės motiną. Pakeleivė kilusi iš to krašto, jos tėvai tebegyvena ne per toliausiai nuo kaimo, į kurį važiuojame, bet kitoje plento pusėje, už kito miško juostos.
- Neskubėk, tuoj suksime į dešinę,- sako moteris, kai keliolika kilometrų nutolstame nuo rajono centro.
Prieš pat sankryžą plyname lauke už puskilometrio matau visai sujuodusią ir suklipusią trobelę mažyčiais langeliais. Taką iki jos sunku įžiūrėti. Gal jo net nėra.
- Tokias griuvenas reikėtų nuversti – kraštovaizdį gadina,- sakau.
- Nejuokauk, ten žmogus dar gyvena. Kažkoks vienišius,- pakeleivė daug ką žino apie savo gimtas apylinkes.
Nustembu, kad žvyrkelis lygus, pašalo neišduobėtas. Pakelėj sujuoduoja kita troba, kurios viena siena apkalta kartono, skardos ir dar kažkokios medžiagos lakštais. Kieme iš mėsos rūkyklos virsta dūmas, jos link eina pusamžis vyras. Į mano pastabą, kad trobą šeimininkas galėjo dailiau suremontuoti, pakeleivė atsako:
- Darbo juk nėra. Kiauliuką pasiskerdžia, pienuko užgeria – badu nemiršta. Remontui reikia pinigų, o jie dirvoje neauga.
Vėl sukam į dešinę. Keliukas jau siauresnis ir ne toks lygus. Priešais – miškas. Sužinau, jog iki kelionės tikslo dar keli kilometrai. Vienoje keliuko pusėje mūru stovi išlakios eglės, pušys, kitoje – juodais lopais „padabinta“laukymė, miškas kiek tolėliau. Vietomis iš keliuko dar neišėjusi žiema – telkšo balos, po jomis – ledas.
Miško erčioje įsispraudusi pirma sodyba. Prie senos gryčiukės sėdi dvi nenuspėjamo amžiaus senutės. Ką jos godoja? Už trobelės – visai sugriuvęs ūkinis pastatas. Atrodo, lyg kažkas netvarkingai būtų sumetęs senus lentgalius.
- Ar čia prasideda Kvietiniškio kaimas?- klausiu, bet pakeleivė jo pradžios nežino.
Užtat netrukus parodo humoro grupės „Ambrozija“ personažo Raimundėlio sodybą. Grotuoti namo langai, nauja pirtelė, aptvertas tvenkinys, suskaldytų malkų krūva. Nesunku suprasti, kad čia tik vasarojama.
Dar viena nemenko sodo apsupta troba. Po obelim – senos automobilio padangos. Visa pernykštė žolė išdeginta. Visam sode, aplink visą trobą, kone iki pamatų. O jeigu būtų užsidegusios padangos?
- Čia?- klausiu pakeleivės.
- Dar ne, važiuokim toliau.
Kuo toliau, tuo daugiau pastebime išdegusių plotų. Ir prie geltono namuko, kur sustojame, iki pat miško – nujuodusi žolė. Nuo keliuko iki pat atvirų trobos durų – eglišakiais pažymėtas takelis.
Pakeleivė iš bagažinės pasiima krepšelį su baltomis kalijomis ir nueina tų durų link. Pagerbs bendradarbės motiną, pirmąją šių metų auką, žuvusią deginamoje pievoje.
Stabteliu prie kieme rūkančių vyrų. Jie sako, kad devintąją dešimtį metų įpusėjusi Marijona Žėkienė čia gyveno viena ir tvarkingai, nors sąnariai jau trukdė vikriau judėti. Tą lemtingą vakarą iš miesto jai skambino dukra, tačiau senutė jau negalėjo pakelti ragelio – jos kūnas gulėjo pamiškėje, išdegusios pievos pakraštyje. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad moteris užduso nuo dūmų. Gal senutė nuklibikščiavo miško link ir eglišakiais stengėsi numalšinti į medžius besikėsinančią ugnį, bet suklupo ir nebeįstengė atsikelti? Eglišakių šluotelė numesta žaliavo nuskrudusioje pievoje... Vyrai sako, jog Marijoną ne kartą perspėjo nedeginti pernykštės žolės.
Išdegęs didžiulis plotas iki pat miško. Ugnis tikriausiai slinko ir trobos link, bet jai kelią tarsi pastojo šešios senos obelys. Po jų vainikais nuslopusi gal dėl išsilaikiusios drėgmės? Kas būtų pastebėjęs liepsnas, jei vienoje pusėje tik miškas, kitoje – kemsynas su tolumoje vos įžiūrimu medžiotojų bokšteliu? Vyrų klausiu, kodėl žmonės tokie drąsūs, kad žolę degina net aplink namus?
- Kaime likusieji per daug seni, be sveikatos, kad įstengtų pievas nušienauti ar suarti,- aiškina.- Kaip kitaip nurudavusią žolę išnaikinsi? Karvutę juk kasmet reikia ganyti...
Žuvusiosios dukra sako, kad nelaimę nujautusi, mat ją tarsi išpranašavo neseniai nugaišęs šuo. Kai prieš daugel metų anksčiau laikytą šunį ištikęs toks pat likimas – mirė tėvas...
Šalies ugniagesiai šį pavasarį jau užgesino daugiau kaip 300 hektarų degančių pievų. Jas deginantiems numatytos solidžios baudos, bet, anot ugniagesių, į kiekvieną tarpumiškę pareigūno nepastatysi. Deginant pievas aukšta temperatūra sunaikina vertingiausių augalų šaknis, užmuša dirvos mikroflorą ir fauną. Nudegintuose plotose išauga ištįsusi pelenais patręšta menkavertė žolė, tik vadinamieji dykviečių ir šiukšlynų augalai. Be abejo, grėsmingiausia problema - didžiulė gaisrų tikimybė, žmonių žūtis.
Pareigūnai sako, kad nutverti padegėją sunku, tačiau ir žemės savininkai, naudotojai bei valdytojai, pastebėję savo žemėje žolės, ražienų ar nesugrėbtų šiaudų gaisrą, nedelsdami privalo apie tai informuoti priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir aplinkos apsaugos pareigūnus.To nepadarius - bauda nuo 50 iki 300 Lt.
Aplinkos apsaugos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai tik savo jėgomis negali pažaboti žolės deginimo – barbariško nusikaltimo gamtai. Kaip bus išsaugotas šis turtas, labiausiai priklauso nuo visos visuomenės elgesio.
Rokiškis
