Akivaizdu, kad varžytuvės dėl teisės valdyti Mažeikių gamyklą dar nesibaigė. Tikėtina, kad Mažeikių gamyklos savininkai keisis tol, kol jais taps Rusijos valdančiajam elitui paklusnios kompanijos ar veikėjai, nepriklausomai nuo to, kam jie atstovautų ir kaip vadintųsi.
Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nė viena Lietuvos įmonė ar pramonės šaka nenusipelnė tiek Lietuvos ir užsienio politikų dėmesio, kiek Mažeikių naftos perdirbimo įmonė.
Šios gamyklos reikalais domėjosi bei vienaip ar kitaip stengėsi paveikti jos veiklą Rusijos politikai bei Rusijos imperinę politiką vykdantys Rusijos energetikos verslo susivienijimai. Naftos tiekimo blokados, įtartini ir iki šiol neišaiškinti kai kurių Lietuvos politinių partijų finansavimo reikalai, vienas po kito įvykę dviejų turtingų jos savininkų iš JAV bei nepaklusnaus Rusijos valdžiai „Jukos“ bankrotai, užsakomieji straipsniai ir knygos, televizijos bei radijo laidos.
Dėl šios gamyklos nuosavybės reikalų politikuojančiam Lietuvos filosofui mitinge prie Seimo kaip argumento prireikė net plytos griebtis. Lietuvos valstybės eksprezidentas, iškilmingai visai tautai paskelbęs visiems laikams išeinantis iš politikos, bet po to įnirtingai dėl šios gamyklos stojęs vienon barikadų pusėn, – keistas sutapimas – vėl sugrįžo į didžiąją politiką.
O ką jau kalbėti apie įvairų Lietuvos politinių partijų bei partijėlių aplink šią gamyklą šokamą ir niekada nepabaigiamą šokti politinį kadrilį, siekiant kuo gražiau pasirodyti savo rinkėjams!
Vienos politinės jėgos ir politikai Lietuvoje dėl šios gamyklos kopė į aukščiausias populiarumo viršūnes ir valdžios olimpą, o kitos ir kiti – atvirkščiai, kentė dramatiškus populiarumo nuosmukius bei valdžios netektį.
Šiandien keistokai atrodo pačioje nepriklausomybės pradžioje Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusių komunistų) suformuotos vyriausybės energetikos ministro Algimanto Stasiukyno siūlymas šią gamyklą, kaip visiškai bevertę metalo krūvą, parduoti už simbolinę vieno lito kainą, kai šiais metais dėl šios gamyklos įsigijimo susigrūmė galingiausios Rusijos, Kazachstano, Rytų ir Vakarų Europos naftos kompanijos, iškeldamos jos kainą iki milijardų JAV dolerių.
Galbūt p. A. Stasiukynui su savo prorusiškais bendraminčiais ir būtų pavykę šią gamyklą parduoti kokiam „Lukoil“ ar kitai Rusijos kompanijai už vieną litą, jei Lietuvoje nebūtų buvę provakarietiškų politinių jėgų.
Šios jėgos lėmė, kad gamyklos kontrolinis akcijų paketas atsidūrė JAV kompanijos rankose, kuri sugebėjo pertvarkyti gamyklos vadybą iš sovietinės į vakarietišką bei rekonstruoti ją taip, kad išleidžiama produkcija atitiktų Europos Sąjungos griežtų ekologijos standartų reikalavimus. Dėl šių pertvarkų per keletą metų gamyklos vertė nuo vieno lito išaugo iki kelių milijardų dolerių. Berods, tokios gamyklos, kuri gamintų tokios aukštos kokybės ekologiškus degalus be tetraetilšvino bei kitokių kenksmingų priemaišų, neturi nei pati Rusija bei jos „satelitai“.
Be to, pastaraisiais metais visame pasaulyje itin stokojama naftos perdirbimo pajėgumų, o tai turi dar didesnės įtakos gamyklos vertės didėjimui.
Mažeikių naftos gamyklos nuosavybės klausimais aiškią ir vienareikšmę nuomonę Lietuvos žurnalistams neseniai išsakė Rusijos prezidento aplinkos žmonės, nors ši Rusijos aukščiausių politinių sluoksnių nuomonė visiems bent kiek besidomintiems politika buvo seniai žinoma.
Per akivaizdų ir net nemaskuojamą nuolatinį Rusijos siekį užvaldyti „Mažeikių naftą“ galima atpažinti ir amžinus Rusijos imperinius siekius įsitvirtinti prie Baltijos jūros, turėti išėjimą į jos neužšąlančius uostus. Juk „Mažeikių nafta“ tiems tikslams pasiekti yra pati tinkamiausia priemonė, nes vien tik mokesčių pavidalu į Lietuvos biudžetą ji sumoka tiek, kiek verta 10 procentų bendrojo Lietuvos valstybės vidaus produkto. Be to, per šią gamyklą galima daryti didelę įtaką ne tik Lietuvos biudžeto, bet ir energetikos, darbo rinkos bei kitiems socialiniams reikalams. Per ją galima nevaržomai finansuoti palankias politines partijas ir daryti didžiąją politiką ne kokioje carų ir karų nualintoje bei dievo užmirštoje XVIII a. Lietuvoje, bet šiuolaikinėje Europos Sąjungos ir NATO valstybėje, o per jos vadovus paveikti ir pačius NATO bei Europos Sąjungos politinius procesus.
Tiems patiems Rusijos geopolitiniams tikslams naudojamas ir kita ne mažiau veiksminga priemonė – trukdymas nutiesti elektros tiltą iš Lietuvos į Lenkiją bei turėti nepriklausomą nuo Rusijos išėjimą į Vakarų elektros sistemą, amžinai Lietuvą išlaikant priklausomą nuo Rusijos valstybės kontroliuojamo elektros monopolio, o kartu ir nuo Rusijos geopolitikos užmačių.
Keistas sutapimas – Lietuvai ir Lenkijai niekaip nepavyksta prisijungti prie Norvegijos gamtinių dujų tinklų, nors Norvegija irgi siekia įgyvendinti šį projektą.
Nesunku suvokti, kiek Lietuvoje ir Lenkijoje turi įtakos Rusijai palankūs politiniai veikėjai ir jėgos, sugebančios subtiliai trukdyti įgyvendinti šiuos projektus ir palikti šias valstybes absoliučiai priklausomas nuo Rusijos valstybinio energetikos monopolio.
Nesunku pastebėti energetikos, kaip svarbiausios didžiosios Rusijos politikos priemonės, naudojimo sėkmę skaldant Vakarų valstybių vienybę bei trukdant rengti Europos Sąjungos bendrąją energetikos politiką, analogišką kitoms Europos Sąjungos bendrosioms politikoms (prekybos, žemės ūkio, užsienio ir saugumo bei kt.). Tiems tikslams puikiausiai dera Rusijos dvišalė sutartis su Vokietija, aktyvi energetinė diplomatija su Italija, besiplečianti draugystė su nafta pertekusiais ir Vakarams priešiškais Irano, Venesuelos bei kitais panašių valstybių lyderiais ir kt.
Visos šios Rusijos politikos kontekste visiškai nekeistai atrodo keistas gedimas Mažeikių gamyklai naftą tiekiančiame Rusijos naftotiekyje, kuriam pašalinti, Rusijos politikų nuomone, gali prireikti keistai neribotai daug laiko (minimi metai ir net daugiau).
Žinant, kad šį naftotiekį valdo Rusijos valstybinė kompanija „Rosneft“, kuri jau buvo minima kaip viena iš galimų pretendenčių įsigyti savo nuosavybėn Mažeikių gamyklą, šis keistas naftotiekio gedimas nebeatrodo toks jau keistas. Ir jis įvyko nepaprastai tinkamu laiku, nes lenkų kompanija „PKN Orlen“ dar nesumokėjo už gamyklą ir vargu ar panorės taip brangiai mokėti už ją, kai nuolat vyksta arba naftos tiekimo blokados, arba į blokadas panašūs naftotiekio gedimai ir kitokie keisti dalykai.
Akivaizdu, kad varžytuvės dėl teisės valdyti Mažeikių gamyklą dar nesibaigė, kad jos nėra vien tik ekonominiais išskaičiavimais motyvuotos, kad jose dalyvauja paties aukščiausio rango Rusijos politikai (prezidento aparato atstovai), kad jos vyksta ne taip garbingai, kaip priimta tarptautinėje praktikoje, t. y. viešųjų konkursų ar džentelmeniškų derybų būdu. Neverta tuo ypač stebėtis, nes šiuo atveju savo žaidimo taisykles diktuoja Rusija, o juk Rusijoje viskas vyksta kiek kitaip nei priimta visame civilizuotame pasaulyje, Lenkijoje ar Lietuvoje.
Tikėtina, kad Mažeikių gamyklos savininkai keisis tol, kol jais taps Rusijos valdančiajam elitui paklusnios kompanijos ar veikėjai, nepriklausomai nuo to, kam jie atstovautų ir kaip vadintųsi. Tokias prielaidas sustiprina pastarųjų metų visa Rusijos energetikos politika bei analogiškos politikos Europos Sąjungoje nebuvimas.
