Lietuvos senajai ir naujajai nomenklatūrai labiau apsimoka vadovauti mažiau išsilavinusiems savo valstybės piliečiams. Jiems patiems tokiu atveju nebereikia vargti, siekiant naujų žinių, ir valdžioje, prastai atliekant savo pareigas, galima ilgiau išsilaikyti. Ar ne dėl to Lietuvoje iki 2005 metų buvo manipuliuojama gyventojų išsilavinimo statistika?
Valstybių valdymo ir valstybių tarnybų (valdininkų) veikla ilgus amžius buvo tolima, paslaptinga ir ne visai aiškiai suvokiama eiliniams visuomenės nariams dėl jų menkesnio išsilavinimo už valdininkus.
Pastoviai didėjantis šiuolaikinės pasaulio visuomenės narių išsilavinimo lygis ir ypač jų politinis, teisinis, vadybinis išprusimas sąlygoja geresnį kiekvienos valstybės atskirų valstybės tarnautojų veiklos supratimą, kas savo ruožtu sąlygoja naujus poreikius valstybės tarnautojų darbo kokybei.
Ne prasčiau už valdininkus išsilavinusiems šiuolaikinių demokratinių valstybių piliečiams valstybių valdymo problemos tampa vis aiškiau suvokiamos ir per informacinių technologijų teikiamas galimybes.
Visame pasaulyje aukštasis išsilavinimas tampa ne tik prieinamas kiekvienam visuomenės nariui, bet neišvengiama būtinybe. Negrįžtamai praėjo laikai, kuomet universitetinis išsilavinimas buvo vien tik valdančiojo elito privilegija.
Kuo labiau išsilavinę piliečiai tuo geriau pastebi gerus valdininkų darbus, ne prasčiau pastebi ir valdininkų nekompetenciją. Todėl būtina, kad valdžios institucijose dirbančių žmonių išsilavinimas būtų ne prastesnis už savo valstybių eilinių piliečių išsilavinimą ir ypač už jų politinių, teisinių, vadybinių žinių visumą.
Pagal „Eurostat“ pateikiamus duomenis Jungtinėse Amerikos Valstijose 2005 metais net 81% studentiško amžiaus (20-24 metų) visuomenės narių siekė universitetinio išsilavinimo. Europos Sąjungos 25 valstybėse tokių žmonių buvo 57%.
Vienoje iš pagrindinių Konstitucijos Europai sudedamųjų dalių Sąjungos Pagrindinių Teisių chartijoje yra įteisinta nauja pilietinė nuostata Europai – teisė turėti jos piliečiams gerą administravimą.
Geras administravimas - santykinė sąvoka ir vienaip jis gali atrodyti tos valstybės piliečiams, kurioje virš 80 proc. jos narių turi universitetinį išsilavinimą ir visiškai kitaip tos valstybės piliečiams, kur tokio išsilavinimo piliečių yra mažuma, kur vyrauja mažaraščiai, neturintys galimybių naudotis informacinėmis technologijomis žmonės.
Neatsitiktinai Švedijos, garsėjančios savo visuomenės narių itin aukštu bei nuolat toliau augančiu išsilavinimo lygiu ir pagarba žmogaus teisėms, ombudsmenas per metus gauna virš 5 000 skundų ir teigia, kad kasmet daugėja piliečių skundų dėl netinkamo valstybės tarnautojų pareigų atlikimo.
Lietuvos Seimo kontrolierių įstaigoje (ombudsmenas) per praėjusius metus priimta nagrinėti tik 1616 Lietuvos piliečių skundų dėl prasto valdininkų darbo, o tai reiškia, kad vidutinis statistinis lietuvis yra labiau patenkintas (t.y. mažiau skundžiasi) mūsų valdininkų darbu nei vidutinis statistinis švedas yra patenkintas savųjų valdininkų darbu!
Žinant, kad Švedijoje universitetinį išsilavinimą šiuo metu turi virš 40 proc. visų valstybės piliečių, o Lietuvoje tik apie 13 proc., nesunku suvokti, kad Lietuvos senajai ir naujajai nomenklatūrai labiau apsimoka vadovauti mažiau išsilavinusiems savo valstybės piliečiams. Ir patiems tokiu atveju nebereikia vargti, siekiant naujų žinių per viso gyvenimo formalaus bei neformalaus mokymosi programas ir valdžioje, prastai atliekant savo pareigas, galima ilgiau išsilaikyti.
Ar ne dėl to Lietuvoje iki 2005 metų buvo manipuliuojama gyventojų išsilavinimo statistika ir pagal dirbančių gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičių buvo pirmaujama Europoje? Vienoje iš Europos Komisijos ataskaitų nurodoma, kad pasinaudojant tarptautinės statistikos metodika 2005 metais šie rodikliai buvo perskaičiuoti ir Lietuva atsidūrė 12 vietoje tarp ES valstybių pagal darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu skaičių.
Ataskaitoje nurodoma, kad neatsižvelgiant į tai, Lietuvos valdžia 2005 metais priėmė labai keistus ir šiuolaikinio tarptautinio konteksto neatitinkančius politinius sprendimus dar labiau sumažinti studentų priėmimą į Lietuvos universitetus.
Statistikos duomenys rodo, kad 2004 m. tik 68 proc. visų Lietuvos valstybės tarnautojų turėjo universitetinį išsilavinimą ir pagal šį rodiklį mes atsilikome nuo ES institucijose bei atskiruose ES valstybėse dirbančių tarnautojų išsilavinimo.
Štai toje pačioje Švedijoje, kurioje kas antras pilietis turi universitetinį išsilavinimą, pagal „Eurostat“ duomenis 2005 m pagal viso gyvenimo mokymosi programą ne trumpesniuose kaip keturių savaičių kursuose mokėsi net 35% visų Švedijos piliečių. Akivaizdu, kad į šį procentą pateko ir nemažai Švedijos valdininkų.
Lietuvoje, kur tik kas septintas-aštuntas pilietis teturi universitetinį išsilavinimą pagal viso gyvenimo mokymosi programas ne trumpesniuose, kaip keturių savaičių kursuose tesimokė tik 6% mūsų valstybės 25-64 metų amžiaus piliečių. Kiek tarp jų buvo valstybės valdininkų belieka spėlioti. Šie duomenys akivaizdžiai įrodo, kad Lietuvos valdantysis elitas nesiekia lavinti savo bendrapiliečių ir patys nesistengia tobulinti savo žinių bei įgūdžių.
Nūdienos mūsų valstybės geopolitinė padėtis ir ypač jos narystė Europos Sąjungoje žymiu mastu sąlygos ir mūsų visuomenės narių bei valstybės tarnautojų išsilavinimo lygį. Nori to kas, ar nenori, teks ir Lietuvai dalyvauti ES Lisabonos strategijos įgyvendinime per vieną iš svarbiausių jos įgyvendinimo būdų - per visų visuomenės narių ne prastesnį išsilavinimo lygį nei Japonijos ar JAV, per žinių ekonomiką.
ES 1999 m. priimtoje personalo reformų programoje numatyta kasmet didinti lėšas ES institucijose dirbančio personalo kvalifikacijai kelti. Jeigu 2000 m. Europos Sąjunga savo valdininkų mokymui teskyrė tik 5,5 milijono eurų, tai 2005 m. šiam tikslui jau buvo skirta 20 milijonų eurų. Valdininkų privalomo mokymosi laikas buvo prailgintas nuo 2,5 dienos per 2000 metus iki 10 dienų per 2005 metus.
Taigi, per penkis metus ES valdininkų mokymui skiriamų lėšų apimtys padidėjo beveik keturis kartus, o privalomo mokymosi laikas – keturis kartus.
Panašu, kad Lietuvos valdančioji nomenklatūra pageidautų išlaikyti savo piliečius tokiame išsilavinimo lygyje, kokiame yra ji pati. Be to, tokius piliečius ne tik lengviau galima suvaldyti, bet ir per tokius neišsilavinusius valstybės piliečius lengviau galima įtakoti Lietuvos politinius įvykius iš kitų labiau išsimokslinusių visuomenių ir valstybių.Straipsnio autorius, profesorius Vygandas Paulikas yra Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto dekanas
