„Rinkimai išsigimsta", - neseniai pareiškė Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas. Jo požiūriu, išsigimimas pasireiškia tuo, kad rinkėjų balsai perkami, o rinkimų tvarkos laikymąsi prižiūrinčios institucijos blogai dirba. Galima sutikti su šiuo griežtu vertinimu, bet vargu ar išsigimimas pasireiškia tik A. Paulausko minėtais būdais.
Palyginkime Lietuvos Prezidento ir Seimo rinkimų kampanijų debatus su kandidatų į Amerikos Prezidento postą - George'o W. Busho ir Johno Kerry debatais. Peršasi išvada, kad Lietuvos politikai paprasčiausiai neturi ką pasakyti arba nesugeba išreikšti minčių, kurios gal ir šauna į galvą, bet dažnai nepataiko. Visi žino, kad G. Bushas - nekoks išminčius, bet kai pasiklausai prezidentais ir Seimo nariais save reginčių Lietuvos politikų ištarmių, jis ima atrodyti esąs nepaprastai iškalbus intelektualas. Per G. Busho ir J. Kerry ginčus Amerikos politinis gyvenimas net užsieniečiui tampa įdomus ir suprantamas. Užtat kai pasiklausai, ką ir kaip tautai sako mūsų politikai, nebekeista, kad rinkti Seimo šįkart atėjo mažiau nei pusė piliečių.
A. Paulauskas teisus - rinkimai tikrai išsigimsta. Tik išsigimstančio politinio pasirinkimo diagnozė - ne rinkėjų papirkinėjimas, o atminties praradimas ir apsimulkinimas. Pasižiūrėkime - iš ko mes renkamės? Šiandien dramatiškai tarpusavy besiriejančių partijų atstovai - liberaldemokratai, liberalcentristai, socialliberalai ir Viktoro Uspaskicho leiboristai - prieš ketverius metus draugiškai veržėsi į valdžią, kartu atstovaudami "naujosios politikos" blokui. Prieš ketverius metus balsavusieji už „naujosios politikos" partijas dabar lyg ir turėtų pareikalauti iš savo atstovų atsakymo: kur žadėtoji "naujoji politika" ir išgirtasis jos bruožas - gebėjimas „tartis ir susitarti"? Kodėl Lietuvą esą "nustekenusius" socialdemokratus ir konservatorius taip smerkę "naujieji politikai" ėmė perbėginėti pas konservatorius, kaip Egidijus Vareikis ir Artūras Vazbys, arba nutarė į rinkimus joti ant tradicinio, „vagos negadinančio" socialdemokratų arklio, kaip visa Naujoji sąjunga su savo lyderiu priešaky?
Šįmet buvę „naujapolitikai" skelbia karą vieni kitiems ir gviešiasi valdžios su naujais pažadais bei lozungais. Įdomu tai, kad šiose peštynėse kalbas apie „trečiąjį kelią" pamiršo tiek su socialdemokratais susivieniję socialliberalai, tiek prie konservatorių prisišlieję liberalcentristai. Rolando Pakso liberaldemokratai skelbiasi kovoją prieš „supuvusią sistemą", „korumpuotą klaną" ir tauta nesirūpinantį "elitą". Bet kaip atsitiko, kad jų politikai Jonas Lionginas ir Pranas Vilkas atsidūrė Darbo partijos kandidatų į Seimą sąraše, o jų nekenčiamo A. Paulausko sąraše buvę Rolandas Pavilionis ir Egidijus Klumbys pateko į R. Pakso koalicijos gretas? Kodėl Darbo partijai vadovauja buvęs Naujosios sąjungos frakcijos Seime narys V. Uspaskichas? Kodėl pastarasis per Prezidento rinkimus rėmė liberalcentristų sąrašo lyderį Petrą Auštrevičių? Žinoma, visi tie perbėgimai ir palaikymai savaime tebūtu smulkmena, tačiau šios detalės vaizdžiai nusako bendrą tendenciją. Lietuvos politikams net nebereikia apsimetinėti, kad jie vadovaujasi politinėmis pažiūromis. Pažiūros mūsų politikos rinkoje paklausos nebeturi - paklausą turi tik gebėjimas jas laiku keisti kartu su partijų bilietais.
Galų gale, koks skirtumas tarp A. Paulausko ir V. Uspaskicho? Tiesa, vienas iš jų dabar vaizduoja „valstybininką", kitas - "liaudininką", bet juk tai abiem tik į naudą. Nauda, ko gero, paaiškės susumavus negailestingai mulkinamų rinkėjų balsus. Pamenate - per tardymus kartais žaidžiama "gerą" ir "blogą" policininką. "Blogasis" tardo žiauriais metodais ir gąsdina, o „gerasis" tąsyk ima atrodyti tarsi kunigas, kuriam viską galima ramiai, be streso ir skausmo išpasakoti ir išpažinti. Panašioje padėtyje šiandien atsidūrė ir Lietuva, balsuojanti už "visa griaunantį" V. Uspaskichą arba „išganingąjį valstybininką" Paulauską, apdairiai susijungusį rinkimams su kitu valstybininku - Algirdu Brazausku.
Vladimiras Laučius yra naujienų agentūros “ELTA” redaktorius.
