Sovietinės gyvensenos beveik atsikračiusioje, bet mąstysenos atavizmų vis dar kupinoje, Vakarų tradicijai iš esmės neįpareigotoje Lietuvos viešojoje erdvėje sklando nauja komunizmo šmėkla. Jai apibūdinti tiktų “nuomonių komunizmo” sąvoka.
Kai susiduria prieštaringi politinės padėties, jos keitimo krypčių, politinių idėjų bei nuostatų vertinimai, nuomonių komunizmo įsigalėjimas tampa ypač akivaizdus. Jį liudija vyraujanti retorika, kurios vertybinis moto yra lygybė, o pagrindinis priešas - autoritetas.
Nuomonių komunizmo veikmė tam tikru atžvilgiu pragaištingesnė Lietuvos viešajam gyvenimui nei “prezidento krizė”, kaip sakytų vieni jos dalyviai, ir nei “sąmokslas prieš prezidentą”, kaip sakytų kiti.
Trumpai tariant, nuomonių komunizmo sąlygomis nelieka tradicinio mato, kuris įgalina skirti paviršutinišką porinimą nuo esmingesnių įžvalgų, jaunatvišką tarškalynę - nuo patyrimo ir išprusimo praturtinto mąstymo, vulgarumą ir banalumą - nuo gero skonio. Visos nuomonės - tariamai lygios.
Nuomonių komunizmą Lietuvos viešojoje erdvėje liudija bent trys pavaizdūs politinio diskurso reiškiniai. Tai nesveikas jaunuomenės reiškimosi kultas, įžūlaus kvailumo maskavimas “teisės turėti nuomonę” klišėmis ir galiausiai politikos tribūnų kišimasis į politinei propagandai nepavaldžias sritis.
Tik ką iš moksleiviško kiauto išsiritę jaunikliai drąsiai skelbia savo nebrandžias nuomones viešojoje erdvėje be menkiausios atodairos į realias galimybes dalyvauti suaugusiųjų polemikoje. Užuot skaitę knygas ir lavinę mąstymą, karjeros ir greito pripažinimo labiau nei deramo išprusimo alkstantys dvidešimtmečiai skuba sudėti taškus ant viešojo gyvenimo “i”, dar neišmokę minčių raiškos ir politikos abėcėlių.
Šitai dabar net labinama ir skatinama dalies politikų bei liberalios šviesuomenės. Žinoma, nieko bloga, jeigu jaunimas turi nuomonę bei ją aktyviai reiškia. Kartais ši raiška sveikintina. Nerimą kelia tai, kad Lietuvoje nevaržomai plinta jaunimo nuomonių kultas. Stebėtinai lengvai prigyja ir skleidžiasi požiūris, kad jaunuomenės socialinis ir politinis aktyvumas tarsi savaime liudija pilietiškumo dorybę.
Norint išsiaiškinti kalbamo kulto šaknis, prireiktų atskiro nagrinėjimo. Šįkart pakaktų atkreipti dėmesį į Lietuvoje neregėtai plintantį, su sveiku protu dažnai prasilenkiantį jaunuomenės adoravimą ir politiniame, ir akademiniame gyvenime, ir valstybės tarnyboje. Minėtose srityse šiandien kaip niekad užtikrintai jaučiasi savimeilio ir savitikslio, karjera ir pinigais pasaulį matuojančio, tik taikomosioms žinioms, bet ne klasikiniam mąstymo ugdymui imlaus jaunuolio tipažas.
Kitas nuomonių komunizmo požymis yra viešąją erdvę užvaldąs "politiškai korektiškas" nusistatymas, skatinantis neskirti pelų nuo grūdų - tarškaus plepėjimo nuo autoritetingos įžvalgos, rutininių įspūdžiu kratinio nuo reiškinių aptarties ir analizės, prasto stiliaus nuo gero. Mūsų viešas kalbėjimas taip beviltiškai klimpsta paviršutiniškų nuomonių ir vulgarybių raiste, kad nuokrypiai lengvai prigyja kaip norma.
Prie šios tendencijos nemenkai prisideda viską persmelkiantis eklektiškumas, viešojoje erdvėje į krūvą suplakant netolygias mintis ir negretinamo turinio skaitinius. Propagandiniai, pramoginiai ir netikėčiausio - nuo sportinio iki teosofinio - pobūdžio tekstai apie politiką atsiduria tarp adekvačia kompetencija grįstų komentarų, tarsi būtų tos pačios paskirties ir vienodo lygio. Autoriteto samprata šioje makalynėje arba visai pranyksta, arba linksniuojama kaip tariama grėsmė žodžio laisvei.
Komunistinės lygiavos ir sukerojusio nepakantumo nuomonių hierarchijai pojūtį kuria anoniminiai rašinėtojai interneto portaluose. Leonidas Donskis teisus: “Jau iš pirmo žvilgsnio gali pajusti, kad ten apstu deformuotų dalykų, besiribojančių su socialine patologija - bukos agresijos, kovingo analfabetizmo, pasišovusio "sutriuškinti" bet kokio lygio autorių (nė neminint vargšų politologų, kurie žaibiškai susilaukia visiško "diskvalifikavimo"). Nesvarbu, kad daugelis anoniminių mąstytojų daro po keletą logikos ir gramatikos klaidų viename sakinyje - kiekvienas rimtas teoretikas ar analitikas netrunka sužinoti, kad visas jo profesinis gyvenimas ir kūrybinė veikla tėra apgailėtinas nesusipratimas” (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_151571).
Trečias nuomonių komunizmą Lietuvos viešojoje erdvėje liudijąs reiškinys - sovietinę praeitį primenantis politikų kišimasis į visuomenės mokslų sritis. Deja, toks kišimasis būdingas ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir netradicinių orientacijų politikams.
Dešiniųjų politinėmis patrankomis neseniai bandyta nutildyti Lietuvos istorijos mūzą: parlamentaras Povilas Jakučionis užsipuolė istorikus dėl požiūrio į generolą Povilą Plechavičių ir 1926 metų perversmą. Sovietiniu “politruko” stiliumi ėmęs nurodinėti istorikams, kaip vertinti praeitį, P. Jakučionis nesidrovėjo viešai klijuoti mokslininkams “juodųjų metraštininkų” etiketes. Maždaug prieš 7 metus XX amžiaus Lietuvos istorijos specialistą Česlovą Laurinavičių bandė “mokyti” Tėvynės sąjungos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Nerimstantis Politinių tremtinių ir kalinių sąjungos lyderis bando įrodyti ne tik istoriją išmanąs geriau nei istorikai, bet ir politologiją - geriau nei politologai. Unisonu su Socialdemokratų partijos tribūnu Gediminu Kirkilu jis iš savo varpinės užsipuolė Vytautą Radžvilą už neįtikusią apžvalgą žiniasklaidoje. Tai, kad šiedu politikai vieningai nusprendė, kad politologą reikia “pamokyti”, išryškina aptariamo reiškinio mastą. Šiuo atžvilgiu “tradicinės” partijos elgiasi panašiai kaip Liberalų demokratų, kurios pirmininkas Valentinas Mazuronis pernai net leido sau peržengti padorumo ribas, užsipuldamas politologą Laurą Bielinį.
Taigi nuomonių komunizmas Lietuvoje klesti ir nepanašu, kad kas nors artimiausiu metu rastų vaistų ar priešnuodžių gydyti šiai visuomenės ligai. Baugina ne tik jos simptomų gausa, bet ir ligos sukėlėjams palankių terpių įvairovė. Tai brandaus mąstymo neskatinanti, į siauras taikomąsias sritis orientuota švietimo sistema; pamatinius pilietiškumo ir išprusimo kriterijus ignoruojanti valstybės tarnyba; minčių ir vertybių hierarchiją niekinanti žiniasklaida; galiausiai - politinį gyvenimą subanalinęs populizmas.
Daug kam atrodo svarbūs galimi praktiniai šių problemų sprendimai, tačiau pamatiniai klausimai, į kuriuos turėtume ieškoti atsakymų nacionalinio sutarimo mastu, yra ne tiek praktinio - nors jų praktinės implikacijos akivaizdžios, - kiek teorinio pobūdžio: kas yra brandi asmenybė (Aristotelio spoudaios) ir brandi nuomonė? Sutarimas šiais klausimais nesuderinamas su nuomonių komunizmu, ir šiandien tai bene svarbiausia kliūtis viešai juos kelti bei rasti politiškai reikšmingų atsakymų.
Vladimiras Laučius yra “Eltos” politikos naujienų redaktorius, Demokratinės politikos instituto ekspertas.
www.bernardinai.lt
