Balsavome už Europą. Ir jau pradėjome verkti dėl savo tapatumo - esą prarasime jį. Man atrodo priešingai. Kaip tik be Europos mes prarastume savo tautinį savitumą ir išnyktume. O Europa mums suteikia šansą išlikti istorijoje. Todėl manau, kad mūsų laukia laikai, kuriuos galėčiau palyginti su Sąjūdžio metais ar XIX amžiaus lietuvišku nacionalizmu.
Ar mums reiks prarasti tapatumą ar jį jau praradome?
Vienas iš euroskeptikų argumentų - būsimojoje Europoje lietuviai praras savo unikalų ir nepakartojamą identitetą. Esą esame maži, niekam nereikalingi, o galingos globalizacijos jėgos mus suvienodins, sunaikins visa, kas savita ir unikalu. Ant laukų plikų tik keli raudoni “makdonaldai” stovės, - jei prisiminsime vieną XIX amžiaus klasiką.
Tačiau pasaulis yra sudėtingesnis. Įtakos visą laiką buvo. Jų negalima išvengti net ir tuomet, jei nuo pasaulio atsitvertum Kinų siena. Jos vis tiek pasieks, o sienos sugrius. Be to, kultūros antropologai jau seniai sutaria, kad kultūrų sąveikos lemia pokyčius, turtingesnio ir įvairialypio pasaulio atsiradimą. Jei jų nebūtų, kultūriniu požiūriu mes tikriausiai dabar būtume mezolito epochoje, o jei griežtų kalbininkų institutas būtų įsteigtas indoeuropiečių prokalbės laikais, tai niekuomet ir nebūtų atsiradusi lietuvių kalba. Tad dažnai pasigirstančios mūsų kultūrininkų raudos dėl būsimo tapatumo praradimo užgožia pačią problemos esmę.
Antra, pripažinkime, kad savo tapatumą mes galbūt jau esame praradę. Niekas nekelia klausimo, ką reiškia būti lietuviu. Netgi sovietiniais laikais patriotinis jausmas buvo didesnis. Tuomet bent slapta didžiavomės, kad esame “kultūringesni” už rusus, ką jau kalbėti apie Azijos tautas. Dabar nėra prieš ką didžiuotis. Ar ne todėl taip smarkiai ir krito patriotizmo akcijos? Sociologiniai tyrimai rodo, kad pagal tai, kaip gyventojai didžiuojasi savo tėvyne, Europoje esame vieni iš paskutinių.
Buvę patriotiniai simboliai šiuolaikinėje popkultūroje ironizuojami (prisiminkime kad ir Algio Greitai laidas ir ypač “Radijo šou”). O naujų simbolių niekas nepasiūlo. Kultūrininkai, intelektualai užuot tai darę, bando gelbėti beviltiškai pasenusias formas, užmiršdami turinį. Bet nereikia visko suversti vargšams kultūrininkams (kuriems tikriausiai ir aš priklausau, nes dirbu Kultūros, filosofijos ir meno institute). Naujų idėjų, naujų patriotizmo simbolių nekuriama, nes jų niekam nereikia. Mes turime nepriklausomybę, mums niekas negraso, mes esame laisvi. Mums mūsų tapatumas nekelia jokių klausimų, jis mums yra nuobodus. Štai kodėl mes taip šaipomės iš to, už ką dar prieš penkiolika metų buvome pasiryžę atiduoti savo gyvybę. Dabartinėje Lietuvoje tautinis tapatumas jau nebeturi didesnės reikšmės. Mes jau nutautėjome. Nutautėjome per dabartinio tautiškumo banalumą, nykumą ir nuobodumą.
Taip pagyvenus dar keletą dešimtmečių, prasmę prarastų ir mūsų kultūra, ir valstybingumas, ir savarankiškumas. Mes patys taptume rusais, baltarusiais, lenkais ar dar kuo nors. Kultūrininkų ir kalbininkų saugomos praeities vertybės tikrai neišgelbės lietuviškos tapatybės. Reikia iššūkio. Reikia stipraus iššūkio, idant galėtume vėl pajusti, kad būti lietuviu prasminga. Reikia iššūkio, reikia naujos, platesnės erdvės, kur būtų galima iš naujo sukurti ar perkurti savo identitetą.
Lietuva Europoje - naujo nacionalizmo epocha?
Ir Europa lietuviams gali būti iššūkis, padėsiantis išsaugoti savo tapatumą. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad tai nauja erdvė, kurioje reiks iš naujo apibrėžti savo lietuviškumą. Mes einame į Europą, tačiau būsime paklausti, kas yra ta Lietuva, ką reiškia būti lietuviu. Tokią situacijų yra patyręs kiekvienas, ilgiau gyvenęs užsienyje. Susiradus vietinių draugų neišvengiamai pradedama klausinėti, kas svarbu lietuviams, kas jie tokie yra ir pan. Kiekvienas, kuriam pateikiami tokie klausimai, turi iš naujo pergalvoti savo lietuviškumą.
Tokie klausimai dabar bus keliami visai tautai. Mes turėsime iš naujo pergalvoti savo tautiškumo simbolius. Ne vien dėl to, kad gražiai atrodytume kaimynams, bet ir dėl ekonominio intereso. Europiečiai dar mažai žino apie Lietuvą - jie tikrai per atostogas atvažiuotų aplankyti, jei būtų jų galvose sukurtas gražus lietuviškas mitas - kas yra Lietuva, kuo ji ypatinga, kuo didžiuojasi lietuviai ir ką verta pamatyti. Naujas nacionalizmas yra gyvybiškai būtinas turizmo verslui, o kartu ir visai Lietuvos ekonomikai, nes atvažiavę turistai paliks pinigų restoranuose, muziejuose, viešbučiuose, pirks suvenyrus.
Antra, mes galėsime paikai lenktyniauti su kitomis tautomis - kurie geresni, gražesni, galėsime lyginti save su lenkais, slovakais, italais, prancūzais. Ir save laikyti ne žemesniais, kaip kad darome dabar, bet surasti ir teigiamų bruožų, pasididžiuoti, o gal kai kur ir sveikai pasijuokti iš savęs. Būti lietuviu bus ne prakeiksmas (kaip daugeliui dabar užsienyje dirbančių lietuvių), juo būti tiesiog bus įdomu.
Tačiau kol gyvensime tokiais laikais, reikia atsakyti į šį iššūkį. Reikia iš naujo sukonstruoti lietuviškumą, atrasti, sukurti naujus tautiškumo simbolius, mitus.
Tad iš esmės Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą aš lyginčiau su Sąjūdžio metais ir su XIX amžiaus pabaigos Lietuvos nacionalizmu. Juk tuomet mums taip pat reikėjo apibrėžti savo tapatumą - kas mes esame, kokie esame, kur mūsų tikrosios šaknys.
Anuomet, Sąjūdžio laikais, buvo lengviau. Lengviau todėl, kad mūsų istorija buvo slepiama, draudžiama, iškraipoma. Užteko pasakyti teisybę, pasakyti nuslėptus faktus. Pagaliau mes turėjome į ką atsiremti - tai tarpukario Lietuva.
Europoje bus sunkiau. Pirmiausia nuo nieko nereiks gintis. O juk žinome, kad gynybinė pozicija yra lengvesnė nei kūrybinė. Niekas nedraus, niekas nebandys išbraukti iš mūsų istorijos vienokių ar kitokių faktų.
Antra, mes neturėsime į ką atsiremti. Neturėsime elgesio modelių, jų negalėsime pasiskolinti iš praeities. Viską mums reiks sukurti patiems. Mes turėsime elgtis taip, kaip elgėsi XIX amžiaus tautinio sąjūdžio veikėjai - jie iš naujo apibrėžinėjo tautą, jos tapatumą, jos ribas ir uždavinius. Jeigu prisiminsime vieno iš žymiausių teoretikų Benedicto Andersono tezę, kad tauta yra išrandama, sukuriama, tai mums XXI amžiaus pradžioje vėl reiks iš naujo sukurti lietuvių tautą. Tai masinantis uždavinys.
Juk mes galime pasinerti į be galo įdomų nuotykį. Į tokį nuotykį, kuris išpuola vieną kartą per keletą šimtų metų - sukurti, perkurti, išrasti tautą.
Taigi ne globalizacija ir ne kažkoks biurokratinis Briuselis lems, išlaikysime savo lietuviškumą ar ne. Tik mes patys. O Europa tam suteikia unikalią galimybę.
