Šią savaitę į Lietuvą iš Baltarusijos Nerimi atplaukė ne tik teršalai, bet sugrįžo ir šaunieji parlamentarai. Jie suvaidino tokį politinį spektaklį, kad užgožė ir Šustausko karnavalus, ir Kirkilo mintis apie Lietuvos lyderystę, Uspaskicho planus kurti partiją ir dar daug ką. Tad antros spalio savaitės apžvalgoje jiems daugiausiai dėmesio ir skirsiu.
Keturių nykštukų kelionė pas ūsuotą karalaitę, arba Kodėl A. Brazauskas panašėja į Stelmužės ąžuolą
Kas be ko - linksmiausias politinis nuotykis - keturių socdemų kelionė lukašenkinėn Baltarusijon. Greitai jie buvo pakrikštyti “keturiais komunarais”. Tačiau anokie jie komunarai. Ten nors buvo bravūros, polėkio, idėjos (kokios jos - atskira kalba), dėl kurių jie kovojo ir žuvo. O čia - kolūkiai, užsėti Baltarusijos laukai ir kunigo, kuris įtariamas bendradarbiavęs su NKVD ir KGB, palaiminimas. Teisus keliauninkų partietis Gediminas Kirkilas, kuris teigia, kad iš musės dramblys daromas. Vytautas Einoris, Vladimiras Orechovas, Bronius Bradauskas, Vydas Baravykas - tikrai ne drambliai, veikiau keturi maži nykštukai. Ir lėkė jie kaip toj pasakoj - pas savo miegančiąją gražuolę: pusiau sovietinę, lukašenkinę Baltarusiją.
Atrodo, kad sovietizmas nugrimzdo į gilią praeitį. Bet ne, pasirodo, jo taip ilgimasi. Sociologams kraupu nuo didelės lietuvių nostalgijos sovietmečiui. Štai 31 procentas Lietuvos gyventojų mano, kad laisvos rinkos sukūrimas buvo neteisingas žingsnis. Pagal “Vilmorus” apklausas, net 46 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sovietinė sistema buvo geresnė nei dabartinė. Ir taip manoma 2003 metais, mums išdidžiai žengiant į Europos Sąjungą ir NATO. Taip sakant, į demokratinių šalių šeimą.
Mylime sovietinę praeitį - ji mums lyg mieganti princesė. Todėl visai nenuostabu - nors viešai iš Baltarusijos juokiamės, tačiau slapčia jai pavydime - juk ten dar kolūkiai nesugriauti, laukai užsėti. Tad visai nenuostabu, kad mylintys sovietizmą socdemai ten nulėkė.
Tačiau šioje istorijoje stebina kita - įžūli ir netgi akiplėšiška pačių parlamentarų pozicija. Paskambinus ir paklausus, kaip jie vertina savo kelionę į Baltarusiją, B. Bradauskas atsakė, kad “labai gerai”. Jiems nė motais, kad partijos lyderis Algirdas Brazauskas jų kelionę pasmerkė. Taigi taip jie griauna savo partijos lyderio autoritetą. Nors tai daro ne vien tik šie keturi nykštukai.
Štai Vilniaus socdemai “susitvarkė” su Brazausko žmona Kristina, neleisdami jai kandidatuoti į Seimą (negi teisingi gandai, pasklidę A. Zuokui grįžus į mero postą, kad už jį balsavo ne tik jo partiečiai, bet ir Brazausko žmona?).
Po tokių įvykių A. Brazauskas vis labiau panašėja į ąžuolą. Į Stelmužės ąžuolą - stotingą ir grąžų iš išorės, o viduje paremontuotą cementu. Iš tiesų galime klausti, kokia Brazausko reali įtaka partijoje? Ar jis jau skirtas tik paradams: parodyti, pasidžiaugti. O sprendimai priimami kitų?
Aišku, aš nesu socdemų partijos vidinio gyvenimo žinovas, tačiau iš to, ką matau, galiu padaryti tik tokias išvadas. Čia jau pačių socdemų problema, kad jie taip “išduria” savo lyderį. Kaip tuomet jie ruošiasi laimėti rinkimus, sumenkinę A. Brazausko autoritetą? Su Einoriumi ir Bradausku priešakyje? Tačiau tai jau jų problemos.
Kuo Lietuva panaši į Baltarusiją
Aišku, galima sutikti su socdemais ir nekreipti dėmesio į kažkokių parlamentarų keliones. Keturi maži nykštukai didelės “pagados” nedaro. O be to, kur Baltarusija ir kur Lietuva. Juk mes visa galva už juos esame viršesni: iš baltarusių galime tik lengvai šaipytis. Juk prisipažinkime, beveik kiekvienas slaptai širdyje jaučiasi viršesnis už baltarusį.
Be jokios abejonės, skirtumai dideli. Bet visuomenės požiūriai į demokratines vertybes labai panašūs. Štai stiprios rankos Lietuvoje ilgisi net 56 proc., Baltarusijoje - 40 proc. Beveik vienodai tiek baltarusiai, tiek lietuviai yra linkę manyti, kad valstybė labiau privalo rūpintis kiekvieno žmogaus gerove nei pats žmogus (atitinkamai 5,6 ir 5,4 balo). Su teiginiu, kad demokratinėje sistemoje ekonomika veikia neefektyviai, sutinka 40 proc. lietuvių ir 32 proc. baltarusių. O su mintimi, kad demokratinėje sistemoje daugiau kalbama, nei veikiama, sutinka 62 proc. lietuvių ir tik 40 proc. baltarusių. Su teiginiu, kad demokratinė sistema nelabai tinkama tvarkai palaikyti, sutinka 50 proc. lietuvių ir 41 proc. baltarusių.
Na štai dabar galime juoktis. Bent pagal apklausas baltarusiai geriau supranta demokratiją. Tad kuo mes skiriamės nuo Baltarusijos? Tik tuo, kad neturime savo Lukašenkos. Žmonių supratimas apie demokratines vertybes panašus. Mes turime demokratijos institutus, tačiau gyventojų mentalitetas nesiskiria nuo autoritarinės Baltarusijos. Tad štai kodėl liūdina socialdemokratų ciniška pozicija ir beatodairiškas savo partiečių gynimas. Negalima taip pateisinti nedemokratiškų režimų, negalima taip nuvertinti demokratinių vertybių.
Akivaizdus dar vienas dalykas: Baltarusijos režimo nesuremontuosi. Jis pasikeis, kai Aleksandras Lukašenka užleis vietą demokratinėms jėgoms. Ir tik prezidentas Valdas Adamkus tai pabrėžė, teigdamas, jog “esančio Baltarusijos režimo iš principo patobulinti neįmanoma”.
Užtat lietuvišką režimą Šustauskas ne juokais yra sumanęs patobulinti
Rudens pradžioje apsiribojęs spaudos pareiškimu (parašytu labai jau skirtingu nuo ankstesnių jo pranešimų spaudai stiliumi), kad mūsų prezidentui reikia didesnių galių, šią savaitę Vytautas Šustauskas surengė marginalų mitingą: už nekaltai sėdinčius ir tas pačias dideles prezidento galias.
Gerai, kad prezidentas Rolandas Paksas pasitaisė. Pirmą kartą jis labai jau dviprasmiškai reagavo į Šustausko pareiškimą, o šį sykį jis nuo jo kategoriškai atsiribojo. Tik ar tai padarė ne be žiniasklaidos pagalbos, kuri jį kritikavo už ankstesnę poziciją Šustausko atžvilgiu? Jei taip, tai gerai, nors iš jo ir jo aplinkos prasimuša autokratinės nuostatos. Štai Italijoje pareiškė, kad “tauta, kaip ir šeima - turi būti vieninga”. Kas yra tas vieningumas? Ar tik ne Dalios Kutraitės išrastas laimės receptas, kad laimė ateina tuomet, kai valstybės piliečių interesai sutampa su valstybės vadovo interesais. Jie, atrodo, jau iki galo sutapo Baltarusijoje. Gal tai pajuto ir keturi nykštukai, taip gyrę Baltarusiją?
Tokiame kontekste panašios kalbos visai nejuokingos. Juk jei atsirastų lietuviškas Lukašenka, gyventojai neišeitų į gatves ginti demokratijos (tai irgi rodo sociologiniai tyrimai: net 34 proc. nepasirašytų peticijos, 58 proc. niekuomet nedalyvautų boikote, 40 proc. nedalyvautų net legalioje demonstracijoje, ką jau kalbėti apie tai, kad 74 proc. neišdrįstų dalyvauti valdžios nesankcionuotuose mitinguose).
Kas nuo jo mus saugo, jei visuomenė nėra atspari autoritarizmo bacilai, jei politikai - tegu ir marginalai - reikalauja stiprios rankos, jei dabartinis prezidentas laimėjo rinkimus su šūkiu “Tvarka bus”, jei iš jo aplinkos pareiškimuose kartkartėmis pasigirsta autoritarinių gaidelių, jei didžiausia partija pragmatinius tikslus iškelia aukščiau už demokratijos vertybes? Kas? Briuselis? NATO? Bushas? Vargšai esame, jei demokratija pas mus gyvuoja tik todėl, kad to reikalauja tarptautinė bendrija.
Norėčiau tikėti, kad tai tik mano patosas, jog aš labai klystu. Nes jei neklystu, atsiradus lietuviškam Lukašenkai tokių komentarų jau nebegalėčiau rašyti.
