Rolandas Paksas tapo tikra mitologine būtybe: ateina ir išeina. Ir tai cikliškai kartojasi. Mitologiniais laikais visos tautos turėdavo po panašų dievuką, kuris nusileisdavo į žemę, ten ką nors pridirbdavo ir numirdavo tam, kad kitais metais vėl prisikeltų. Ar dar kartą prisikels R. Paksas? Juk teisėjai nusprendė, kad jis nekaltas.
Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį: nėra įrodymų, kad Rolandas Paksas dosniausiam savo rinkimų kampanijos finansuotojui Jurijui Borisovui leido suprasti, kad jo pokalbių klausosi Valstybės saugumo departamento pareigūnai.
Taip pat paaiškėjo, kad Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą, kuriame Paksas buvo įtariamas piktnaudžiavęs tarnyba ir siekęs per savo patarėjus paveikti turtinius ginčus dėl bendrovės "Žemaitijos keliai" akcijų valdymo.
Išeina, kad Mauzeris su Surskiu buvo teisūs kartoję, kad Paksas - nekaltas. Tikrai ne veltui jie laikomi įžvalgiausiais politologais.
Kaip šis sprendimas gali paveikti tolesnį Rolando Pakso likimą? Ar jis gali susigrąžinti išbarstytą populiarumą? Juk dabar jis yra jau ne “auka”, bet “aukų auka”. O “aukas” žmonės myli. Ir nebūtinai “runkeliai” ar koks kitoks “nepilietiškas elektoratas”.
Juk kaip galima paaiškinti Juliaus Sabatausko sėkmę prieš Artūrą Skardžių. Taip, Sabatauskas populiarumą susikrovė per paksogeitą. Tačiau ir Skardžius buvo toje pačioje pusėje. Ar Sabatausko populiarumo priežastis nėra ta, kad jis tapo savo partijos “auka”. Socdemų funkcionieriai išbraukė iš rinkimų sąrašų nepaklusnųjį “maištininką” Sabatauską. Šis nenusileido ir savarankiškai išbandė jėgas. Žmonėms tai patiko ir už jį balsavo, o ne už valdančiosios koalicijos kareivį Skardžių.
Tad jei “aukos” sindromas suveikė Sabatausko atveju, kodėl jis negali ir vėl suveikti Pakso atveju? Juk jis puikiai atitinka maištininko, kovojančio, pralaimėjusio, bet ir vėl kylančio į kovą, įvaizdį.
Jis su “sistema” kovojo ir “Williams” atveju, “kovodamas su sistema” jis laimėjo prezidento rinkimus, ir “tos sistemos” buvo išmestas iš pirmojo valstybės posto. Dabar aiškėja, kad dar ir neteisingai. Tad kodėl dar sykį nepakilus į kovą?
Dabar Paksas gali persivilioti Darbo partijos gerbėjus, kurie, beje, buvę jo paties mylėtojai, tik per apkaltą nuo “maištininko” iš Telšių nusisuko į kitą “maištininką” iš Archangelsko.
Juk galima spėti, kad Darbo partijos rinkėjai nusivylė savo partijos viršūnėlės veiksmais: jie tikėjo, kad Viktoras Uspaskichas išvaikys “nusipenėjusį elitą”, tačiau jis vis bando su jais koaliciją sudaryti. Kur tai girdėta? Be to, kam gali simpatizuoti tie, kurie yra nepatenkinti dabartine valdžia? Aiškioje opozicijoje tėra tik Pakso koalicija, na, gal dar Kazimira Prunskienė, bet ir ta į valdžią nespjautų. Tad šie politiniai veikėjai gali susigrąžinti Darbo partijos rinkėjus.
Tačiau kad tai įvyktų, reikalinga viena sąlyga - pinigai ir žmonės. Rolandui Paksui reikia žmonių, kurie galėtų dirbti ir ruošti sau palankias sąlygas po ketverių metų (o gal ir dar anksčiau, jei pasirodys, kad koalicinė Vyriausybė negali dirbti). Tačiau tam reikalingi pinigai. O kas norės dar sykį patikėti pinigus Paksui? Sunku tokius įsivaizduoti, net jei jie būtų Maskvoje. Ar verta investuoti į susikompromitavusį prezidentą? Ar nebūtų geriau paieškoti naujų kadrų?
Antra, Paksui trūks žmonių. Tą jau matėme prieš rinkimus, kai iš liberaldemokratų bėgo partiečiai. Jų trūks ir ateityje, nes visi supranta, kad bendradarbiavimas su šia politine jėga yra itin rizikingas: galima nieko negauti, o ką tuomet daryti - neaišku.
Taigi Rolando Pakso “atgimimui” yra palankios masės, tačiau nepalankūs investuotojai ir sugadintas įvaizdis.
Tačiau ar kas nors galvojo apie Pakso atgimimą tuomet, kai jis 2001 metų vasarą pasitraukė iš ministro pirmininko posto?
