Pagaliau orai ilgesniam laikui atšilo iki normalios vasariškos temperatūros, net mizantropai gali dažniau pabūti gamtoje ir lengviau atsikvėpti. O aplinkui tęsiasi su retom išimtim juokingas minimaliai pridengtų gražių ir bjaurių kūnų paradas.
Aš irgi turiu ką parodyti ir noriu apsirengti taip, kad į mane atkreiptų dėmesį tos, kurios vairuoja geras mašinas. Joms nuplyšę džinsai, nuskalbti sportiniai marškinėliai ir formą beprarandąs švarkas įspūdžio nedaro. Nusprendžiu pirmiausia aplankyti patogiai aplink Rotušę išsidėsčiusias boutique.
Kaip sakė estetikos tėtis ir mama Oscaras Wilde'as, mano skonis labai paprastas, aš mėgstu geriausius dalykus. Darbužius perku retai, bet už daug ir kokybiškus. Vaikščiojimas į parduotuves man nėra šventė, todėl į jas eidamas nesirengiu šventiškai. Ir tyliai smaginuosi stebėdamas tų boutique „pardavėjų“ žvilgsnius. Jas galima suprasti, jos pripratusios prie jaunųjų lietuvių, kurie dar nesuprato, kad savo piniginės storio demonstravimas bet kokiai progai pasitaikius atrodo paprasčiausiai neskoningai ir pagal Freudą yra lengvos psichinės patologijos, o pagal mane - riboto kaimietiškumo išraiška. Be to, pardavėjos juk nežino, kad toks driskius kaip aš batų mažiau kaip už keturis šimtus neperka. Paprasčiausiai dėl to, kad neapsimoka. Todėl jos atitinkamai mane aptarnauja, aš atitinkamai nieko neperku, bet bandau žiūrėti į šią patirtį pozityviai ir atlikti dar vieną nedidelį subjektyvių sociologinį tyrimą.
Kaip tokiose brangiose parduotuvėse atsiduria tokios pirkėjo psichologiją, o kartu ir pardavėjo darbą taip ribotai išmanančios darbuotojos? Žiūriu į jų tokias gražias ir tokias tuščias akis ir priskiriu jas interjero detalėms, priklausančioms parduotuvių savininkams ir parodančioms jų skonį bei požiūrį į pirkėją. „Reprezentatyvi“ išvaizda jau ne pirmą kartą sausai pralaimi profesionalumui. Bet reikia pripažinti, kad gražios pardavėjos bukais žvilgsniais po truputį užleidžia vietą kitam fenomenui.
Jau kurį laiką pastebiu, kad gražuolės bando save pristatyti (ar bandomos pristatyti) kaip protingas ir įkūnijančias senovės graikus taip žavėjusią vidaus ir išorės harmoniją. Vos tik kurią iš jų geriau apšviečia žiniasklaidos spinduliai, jinai iškart pradeda vos ne teisindamasi aiškinti, kad yra ne tik graži, bet dar sugeba ir studijuoti kažką sudėtingesnio už darželinukų didaktiką ar dailųjį siuvimą, pavyzdžiui, psichologiją, viešuosius ryšius, rinkodarą, finansus ir, aišku, verslo vadybą. Kad kas netyčia nepagalvotų, jog graži reiškia kvaila. Nors kažkas gali netyčia pagalvoti, kad mokslas proto neprideda ir tarp eilučių skaityti neišmoko, bet iki to dar toli. Kol kas pasiteisinimui, kad įvertins ir į darbą priims dėl „proto“, o ne (tik) dėl grožio, šito užtenka. Į pokalbius dėl darbo tos gražuolės vis tiek vaikšto dažniausiai jų „globėjams“ iš anksto susitarus arba pakviestos be konkurso. Už protą, aišku.
Kita vertus, merginas galima pasveikinti, jos greitai užčiuopė šitą dar vos pastebimą viešojo gyvenimo mados tendenciją. Vien pasyviu papuošalu būti jau nebeužtenka, berniukai pamatė pasaulio ir tapo išrankesni. Totalitaristiškai populiarus tampa interaktyvumas, dabar jau reikia būti interaktyviu papuošalu. Tokiu, kurį galima ne tik pasisodinti šalia ar pabarškinti, bet ir pašnekinti sudėtingesnėmis temomis.
Tik aš nenoriu tikėti nesąmonėmis, kad grožis yra nelabai svarbu ir didžiausias dėmesys kreipiamas į protą. Eidamos į egzaminus ar į pokalbį dėl darbo ne pagal pažintis, gražuolės tikrai nesistengia dirbtinai savęs pabaisinti ir demonstruoti vien proto galią. Dėl to kyla ir visokių keistų situacijų. Kritiškam protui neįtikėtina, kad vienas protingas ir įdomus dėstytojas norėtų už pažymį ar įskaitą išdulkinti studentę iš televizijos žvaigždyno su vieno genetiškai žmogui labai artimo žinduolio pavadinimą primenančia pavarde, jai neparodžius jokių tokiai situacijai išprovokuoti būtinų ženklų. Negi jinai į tą „egzaminą“ ėjo apsiginklavusi beformiu sijonu ir nuo kalimo per naktis išbalusiu veidu. Taip pat neįtikėtina, kad toks akivaizdus privalumas kaip fizinis grožis būtų slepiamas einant į susitikimą su potencialiu šefu ir tikintis užmušti jį vien protu. Abu atvejai būtų daug nepalankesni, jeigu vietoj vyrų sėdėtų kokios senstelėjusios damos su kompleksais akyse, bet tada grožis būtų veikiau trūkumas nei privalumas.
Šie visuomeniniai pokyčiai rodo nežymų, bet vis dėlto poslinkį kažkur toliau nuo žurnalų viršelių. Nors grožio nuvertinti nereikėtų, net savaiminio. Nes nedaug yra sugebančių formuoti save, nepaisant priešpriešinių vėjų. Ir dar mažiau - mokančių tyliai veikti ir laukti įvertinimo jo neprovokuojant.
Ne komentarams - [email protected]
