Žmogaus protas yra nesuvokiamas mechanizmas, kurio galimybes sunku net įsivaizduoti. Žmonės nuo seno žinojo, kad protas gali daryti stebuklus, pavyzdžiui, išgydyti sunkią ligą ir pan., todėl rasdavo būdų jį apgauti. Vienas jų yra placebas - vaistas, realiai neturintis jokių gydomųjų ypatybių.
Daugumai vaistai nereikalingi
Mokslininkas Volfas placebo efektą įvardijo kaip efektą, priskiriamą vaistui ar procedūrai, tačiau neturintį farmacinių ar specifinių ypatybių. Ilgą laiką placebas vaidino svarbų vaidmenį medicinos vystymesi. Medžiagos be jokių farmacinių ypatybių (vorai, krokodilo oda, žmogaus ekskrementai) buvo ilgą laiką skiriamos ligoniams, kol atsirado sukurti modernesni preparatai. Iš tiesų visi šie „vaistai“ buvo pagrįsti placebo efektu. Žmonėms būdavo įteigiama, kad paskirtieji vaistai juos išgydys. Dažnai taip ir atsitikdavo.
Mokslininkai išsiaiškino, kad didelė dalis ligų yra ribotos trukmės. Maždaug 80 procentų sergančiųjų pasveiksta arba miršta, nepriklausomai nuo to, ką darys gydytojai. Panašūs rezultatai buvo gauti atliekant dvigubo slaptumo tyrimus su placebu. Šiuose tyrimuose nei gydytojas, nei pacientas nežino, ar skiriamas vaistas yra tikras, ar viso labo - placebas.
Vienas Kanberos universiteto studentas internete pasakojo dalyvavęs vaistų nuo galvos skausmo prezentacijoje. Vaistų gamintojai teigė tiesiog neįtikėtiną dalyką - jų vaistai veikia geriau nei placebas. Nuo 55 iki 65 proc. žmonių, vartojusių reklamuojamuosius vaistus, būklė palengvėjo ir „tik“ 45 procentams žmonių pagerėjo nuo placebo. Palyginkite patys - 45 žmonėms iš šimto palengvėjo nuo paprastos cukraus tabletės, o tik 20 prireikė tikro cheminio vaisto. Dar 35 žmonėms iš šimto nepadėjo niekas. Peršasi išvada, kad cukraus tabletė yra pigesnis, saugesnis ir beveik toks pat efektyvus vaistas, kaip ir cheminis preparatas.
Naikina ne tik karpas
Dabar pateiksime jums tradicinį placebo efekto pavyzdį. 1961 metais į gydytojus kreipėsi žmogus, kenčiantis nuo periodinių skausmų ir reumatinio artrito. Paciento sveikata buvo tiriama, o neradus jokių ligos priežasčių, sugalvota panaudoti placebo efektą. Gydytojas paskyrė pacientui cukraus piliulių, entuziastingai įtikindamas jį, kad tai yra naujas analgetinis vaistas. Pacientas pradėjo vartoti cukraus tabletes ir pranešė apie neįtikėtiną palengvėjimą bei skausmų dingimą. Pacientas patikėjo tariamu vaistų efektu ir pasveiko be jokio tikro medicininio įsikišimo.
Dar vienas placebo taikymo objektas - odos pažeidimai. Oda patepama tam tikru tepalu, kurio spalva suteikia placebogeninį efektą. Taip dažnai gydomos karpos. Jos patepamos ryškios spalvos sunkiai nusitrinančiu tepalu, o pacientas įtikinamas, kad, išnykus tepalo spalvai, išnyks ir karpa. Šis gydymo būdas yra ne ką mažiau efektyvus nei kiti alternatyvūs metodai. Emocinė reakcija į placebą priverčia organizmą pakeisti odos struktūrą.
Pakeitė žudančius vaistus
XIX amžiuje atsirado judėjimas, kurio šalininkai turėjo pagrindo manyti, kad naudojami vaistai yra pavojingesni už gydomas ligas. O pagrindas buvo pakankamai rimtas - dažnas gydytojas bet kokiai ligai gydyti paskirdavo gyvsidabrio terapiją. Kiti gydymo metodai buvo dar barbariškesni - kraujo nuleidimas, gimdos pašalinimas kaip vaistas nuo isterijos, šonkaulių išėmimas, arsenas nuo sifilio ir t.t.
Dėl šios priežasties atsirado kitaip manančių gydytojų, kurie vietoj kenksmingų „vaistų“, skirdavo pacientams visiškai jokio poveikio neturinčio placebo. Šie gydytojai išgydydavo daug žmonių, mirtingumas buvo mažas, o šiandien daugumos šių medikų vardai jau seniai pamiršti. Gavę placebo, ligoniai nusiramindavo tikėdami, kad jiems skirta stebuklingų vaistų, kurie juos išgydys. Praėjus kuriam laikui, liga išsikvėpdavo arba ją nugalėdavo organizmas, o visa garbė tekdavo gydytojui stebukladariui.
Nieko nauja neišrasta
Kita vertus, mūsų gydytojus mylinti spauda gali sakyti, kad šiandien viskas yra kitaip. Medicina labai toli pažengė ir tapo labai saugi, moksliška ir sėkminga. Labai gaila, bet taip nėra. Su vėžiu nesėkmingai kariaujama jau per 50 metų. Farmacija pralaimi karą su AIDS, paprasčiausiu peršalimu ir širdies ligomis. Per pastaruosius 50 metų susirgę vėžiu žmonės išgyvena ne ilgiau kaip 5 metus. Daugelis žmonių pasiekia tokią AIDS formą, kai mirtis jau nebeišvengiama, dar prieš imantis kokių nors veiksmų. Bet kuris gydytojas patvirtins, kad nėra vaistų nuo paprasčiausio peršalimo, jį turi nugalėti pats organizmas. Tokie farmacijos karai tęsiasi, kaip ir daugelis nesėkmingų karinių operacijų ar verslų, todėl, kad turi didelę įtaką ekonomikai. Iki šiol nėra nė vieno sėkmingo dogmos „viena liga - vienas vaistas“ pavyzdžio.
Vienas iš realių modernios farmacijos laimėjimų - placebogeniniai vaistai. Tai preparatai, dažniausiai injekcijos, kurie sukelia tam tikrą efektą, padedantį įtikinti žmogų vaistų veiksmingumu. Tokių vaistų veikimas priklauso nuo to, kaip stipriai pacientas tiki, kad gydymas yra tikras.
Placebas gali ir nužudyti
Dar geresnis pasiekimas - psichoterapija. Šiai terapijai išvis nereikalingi jokie preparatai. Bendraudamas su ligoniu gydytojas sukuria reikiamą aplinką ir įteigia pacientui, kad jis sveiksta. Šios terapijos sėkmė priklauso nuo gydytojo įtaigos sugebėjimų ir paciento imlumo. Čia svarbiausia geras kontaktas tarp gydytojo ir paciento. Toks gydymas atliekamas tiek tiesioginiu, tiek netiesioginiu būdu.
Tačiau ne visuomet placebo efektas turi teigiamų rezultatų. Kartais visiškas žmogaus įsitikinimas vienu ar kitu dalyku gali paversti niekais visas gydytojų pastangas jam padėti.
1974 metais aprašytas atvejis, kai pakenčiamos sveikatos būklės pacientui buvo atlikta širdies operacija. Pacientas buvo tvirtai įsitikinęs, kad operuojamas jis mirs, nors ligoninės personalas jam įrodinėjo, jog operacija nepavojinga ir nelabai sudėtinga. Operacijos metu viskas sekėsi gerai, kol staiga, be jokios priežasties pacientui sumažėjo kraujospūdis. Medikai bandė taisyti padėtį, tačiau niekas nepadėjo ir žmogus mirė. Šis atvejis ryškus neigiamo placebo efekto pavyzdys - žmogus tikėjo, kad mirs, taip ir atsitiko be jokios priežasties.
Parengė Žygimantas Pauliukevičius
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
