Ne taip senai Lenkijos spaudoje pasirodė retorinis klausimas :“ Kas valdo Lietuvą?“ Šiandien mes drąsiai galime teigti, kad tas klausimas Lietuvoje jau nebe retorinis ir žymiai platesnis. Šiandien mes turime paklausti patys savęs ne tik kas, bet ir už kiek bei kaip valdo Lietuvą.
Ne tiek svarbu, nors gal ir įdomu, ar paėmė pinigus Seimo nariai E. Masiulis, G. Steponavičius, V. Andriukaitis, A. Vidžiūnas ar V. Kvietkauskas. Tegul tai aiškinasi teisėtvarkos specialistai, jeigu jų už tai neatleis iš darbo.
Žymiai pavojingiau, kad politikai, priklausantys visai skirtingoms ir viešai tarsi oponuojančioms politinėms jėgoms taip vieningai ir nuolankiai klauso pono Janukonio ar kokio kito verslo magnato, taip sutartinai ir draugiškai derina veiksmus, atmetant Prezidento Rolando Pakso vetuotus korupcinius įstatymus, taip tvarkingai derina frakcijų narių nuomones, siekiant vienintelio tikslo, kad bendras, tikrasis šeimininkas būtų patenkintas. O kurgi čia rinkėjų, kur Lietuvos interesai?
Nerimą kelia tai, kad Seime likę kai kurių frakcijų nariai neleidžia pradėti ikiteisminio tyrimo, matyt puikiai žinodami prie ko gali atvesti tokie tyrimai ir kartu tarsi patvirtindami, jog jie puikiai ir senai žino, kas ir kaip iš tikro vyksta mūsų Seime bei daro viską, kad niekas nesikeistų.
Paskutinių įvykių kontekste visai kitaip atrodo dalies Seimo narių vieningas siekis bet kokiomis priemonėmis nuversti Prezidentą Rolandą Paksą, vetavusį jų taip sunkiai ir organizuotai priimtus įstatymus.
Kitaip atrodo ir G.Steponavičiaus, neva nekaltas, kavos gurkšnojimas su Konstitucinio teismo pirmininku E.Kūriu ir tokia aktyvi šio Seimo nario veikla Seimo komisijoje, kaltinant Prezidentą Rolandą Paksą.
Išklausius įtariamųjų parlamentarų pokalbius su ponu Janukoniu dėl balsavimų Seime ar renkant Vilniaus miesto merą, kur kalbama net apie lavonus plaukiojančius Neries upėje, nesunku įsivaizduoti, kokios derybos vyko nušalinant Prezidentą Rolandą Paksą ir kokie motyvai lėmė jų apsisprendimą.
Patinka tai kam nors ar ne, tenka konstatuoti, jog būtent Prezidento Rolando Pakso netikėtas įsiveržimas į sklandžiai susistygavusią korumpuotą politinių sprendimų priėmimo sistemą, sukėlė sumaištį joje. Susistygavusi sistema pradėjo buksuoti. Sistema pajuto realų pavojų ir nusprendė imtis skubių veiksmų.
Pastarieji įvykiai Seime tai akivaizdžiai patvirtina, ypač sprendimas sustabdyti tolesnį ikiteisminį tyrimą dėl galimų korupcijos atvejų tarp Seimo narių.
Manau, kad Seimo nariai, manantys, jog tokiu būdu galima sustabdyti procesus , prasidėjusius išrinkus Prezidentu Rolandą Paksą, skaudžiai klysta.
Prezidentą apkaltinti nebūtais dalykais, jį nuversti galima, tačiau sustabdyti prasidėjusius pokyčius, ypač kai tie pokyčiai senai subrendę ir neišvengiami, tikrai nepavyks nei Seimui nei kokiai nors kitai, nors ir aukštai, institucijai.
Akivaizdu, kad kol mes per padidinamąjį stiklą nagrinėsime tik Prezidento Rolando Pakso ar jo aplinkos klaidas ir dėsimės nepastebintys kas padengė Prezidento Valdo Adamkaus milijonines skolas po praėjusių prezidentinių rinkimų arba ko taip bijo kai kurios frakcijos ir jų vadovai dabartiniame Seime, kodėl kai kurie politologai ir žurnalistai taip įnirtingai ir šališkai gina vienus ir puola kitus politikus, tol mes tik imituosime teisingumo siekimą, paversdami tą tiesos ir teisingumo siekimą tik politinio susidorojimo su politiniais oponentais priemone. Priemone, kuria taip energingai paskutiniu metu naudojosi ir tebesinaudoja politikai fariziejiškai deklaruojantys aukščiausios tiesos ir teisingumo siekius ir tuo pat metu patys paminantys pačias elementariausias padorumo bei teisingumo normas.
Liberalų demokratų partijos pirmininkasValentinas Mazuronis
