Šią savaitę vykstantis tarptautinis šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis ‘03” į Operos ir baleto teatrą sukvietė ir kiek svarbesnius šaliai asmenis - tarp publikos buvo matomi ir Seimo bei Vyriausybės nariai, ir šiaip visuomenėje bent kiek žymesni žmonės. Tačiau tokių buvo nedaug, o spektakliuose Nacionaliniame dramos teatre jų ir su žvake nerasi. Juos pakeičia neformalusis undergroundas.
Ir tuo festivalis vėl iškėlė keletą klausimų apie kultūros politiką, kurios prioritetai, beje, jau ryškėja. “Baltijos šokis” šiais metais pagal finansavimą iš Kultūros ministerijos biudžeto su 70 tūkst. Lt buvo trečias - po “Vilniaus pavasario” (100 tūkst. Lt) bei Tarptautinio “Pažaislio muzikos festivalio”(90 tūkst. Lt). Prieš metus ar porą jis buvo išsikovojęs ir palankesnes pozicijas, ir dosnesnius finansus. Ir jei pažvelgtume į jį iš žanro pusės, iš vaizduojamųjų scenos menų (performing arts) srities, jis yra neabejotinas lyderis.
O dabar nusispjaukime į finansus, į ribotą mūsų kultūros krepšelį ir pažvelkime tik iš renginio žanro pusės. Pačiu didžiausiu ir įdomiausiu tampa festivalis, esantis visiškame paribyje, jei ne užribyje, - juk dar prieš penketą metų ir Kultūros ministerijos darbuotojai nežinojo, kas yra tas šiuolaikinis šokis, ir manė, kad tai diskoteka. Paribyje lieka jis ir dabar - į jį veržiasi vien šio žanro fanai ir kritikai, į svarbesnius vakarus ateina ir rėmėjai. Plakatai iškabinti visame mieste, tačiau salės tik artipilnės. Tačiau visuomenė kaipo tokia tokio festivalio nežino. Nes jo žanras yra jos užribyje ir tai natūralu.
Kita vertus, atrodome puikiai užsienio kontekste: festivalis tampa kone svarbiausiu tarp Baltijos šalių (lenkia lenkų Bytomas? Atskiri vakarai Stokholmo “Dansenshus”?), į jį orientuojasi choreografai, išleisdami pasaulines premjeras, šįmet žemėlapis išsiplėtė ir iki Kanados su precizikos kupinais “La La Human Steps”. (Įdomu, ar šokėjai nepakraupo nuo “operhauzo” grindų ir žiūrovų - beveik visą spektaklį subtilias šviesas “taisė” neužsiveriančios žiūrovų salės durys. Durininkės išėjo atostogų?) Tad tarptautiniame kontekste galime pasididžiuoti, kad matėme ir tą, ir aną, o šito pasaulinė premjera įvyko Vilniuje. Bet ar apie tai papasakosi giminėms prie pietų stalo? Jiems tai bus įdomu?
Greitai prasidės dar viena “Naujosios dramos akcija”. Festivalis, įeinantis į dosniausiai finansuojamų penketuką - kad ir kaip tai ironiškai skambėtų suma, menki 40 tūkst. Lt. Dar viena marginalizmo apraiška, tiesa, turinti daugiau įtakos visuomenei - jau kuris sezonas valstybiniai teatrai pasipildo pjesėmis, iškiliais, įdomiausiais darbais, gavusiais pradžią šioje akcijoje. Nuo “Shopping and Fucking” iki “Portijos Koglen”. Bet dramos akcijos publika dar jaunesnė ir dar nesolidesnė už šokančiąją. Jūsų kaimynai šio festivalio taip pat nežino, nors, pavyzdžiui, šįmet į jį atvažiuoja Lietuvoje dar neregėto rango dramaturgas Tankredas Dorstas. (Jei kas prieštarautų Ravenhillo pavyzdžiu - šis tikrai yra iš tos marginaliosios ir madingos sferos. Dorstas yra Europos dramos “topuose” jau keletą dešimtmečių.)
Ši marginalų dominavimo kultūroje schema nuosekli, ji vyrauja ir atskiruose objektuose, nesusijusiuose su didžiąja kultūros politika. Tai, kas normaliose šalyse randasi “frindže”, užribyje, pas mus pasirodo didžiosios scenos rampų šviesose. Pavyzdžiui, Nacionalinis dramos teatras ir “Shopping and Fucking” (nesvarbu, kad tai Oskaro Koršunovo teatro gaminys, eiliniam žiūrovui svarbiau, kur jis rodomas) ar “Parazitai”! Ar Kauno drama ir “Portija Koglen” - drama, “normalaus” piliečio akimis, apie iškrypusią ir nesveiką personą! Ar - didžioji Kauno prostitucija! - “Sąvartynas” su teatro žvaigždėmis, kuriančiais neva meną. Ši schema, manau, taip pat “Naujosios dramos akcijos” nuopelnai.
Grįžkime prie finansų. Ir tada tampa suprantamiau, kad marginalai ima diktuoti skonį ir madas: jiems pinigų reikia kur kas mažiau, o mes galime pasididžiuoti esantys keisto, originalaus, šizoidinio skonio šalis. Normalūs Zappos palikuonys. Bet esmė ta, kad šioje šalyje visiškai nerasime “mainstreamo”. Pagrindinės krypties produktų, į kuriuos plūstų plačioji visuomenė. Arba: todėl ją ir radome, ir rasime Nacionaliniame operos ir baleto teatre, vieninteliame per visus 12 metų nepraradusiame prestižo. Su kuriuo, beje, gali konkuruoti tik kitų miestų muzikiniai. Drama čia “užsilenkia”, kaip užsilenkė LIFE’as.
Vasarą į gatves ir kiemus išsilies muzika. Ji beveik a priori išsaugojo tą prestižą. Vilniaus festivalis, visų festivalių lyderis su atskira biudžeto eilute (600 tūkst. Lt), vėl kvies ir publika plūs. Nors programa šįmet gerokai priblėsusi, kartojasi tie patys, kad ir ryškūs, vardai, festivalį, įtariu, pagyvins gal tik Vidmantas Bartulis su oratorija “Nelaimėlis Jobas” ir flamenko gitaros virtuozas Al Di Meola. Bet publika iš aukščiausiųjų sluoksnių plūs. Nes tai - prestižas. Kaip ir - tiesa, kiek demokratiškesnė - į “Šv. Kristupo vasaros festivalį”. Ar dar demokratiškesnė ir margesnė - į Kauno Pažaislį. Todėl, remiantis šios dienos aktualijomis, reikėtų paklausti, ar ne laikas “Naujajai dramai” ir “Baltijos šokiui” bei kitiems marginalams susirūpinti savo vardo pateikimu ir garsinimu žiniasklaidoje? Pasimokyti iš LIFE’o, iš Vilniaus festivalio. Deja, neturime nė vieno padoresnio tarptautinio dramos festivalio ir tenka publiką patenkinti marginalų “antriniais produktais”, nes - reakcija į “mainstreamą” Vakaruose.
Žinoma, galima būtų nusiraminti pasakant, kad šiuo metu pasaulyje nėra nei centro, nei periferijos, visi yra atskiri taškai. Tačiau negi manote, kad nusukę keletą ratų mes aplenkėme prabangųjį Londono West Endą? O jeigu ir taip, vadinasi, mūsiškės “vestendiškos” publikos mes niekada neprisikviesime į marginalų fiestas, o ilgainiui ir į teatrą apskritai.
Jums atviras [email protected]
