Neseniai vienas mano pažįstamas čekas papasakojo man tokią istoriją. Jam belaukiant traukinio iš Brno į Prahą, stotyje jį laužyta vokiečių kalba užkalbino susijaudinusi mergina. Turėjo maišelį su lietuvišku užrašu, tad mano kolega teisingai spėjo, kad tai lietuvė. Lietuvė klausė kelio: norėjo per Prahą ir Pilseną važiuoti Vokietijon.
Kolega mandagiai atsiliepė lietuviškai (be daugelio kitų kalbų, puikiai moka ir mūsiškai). Merginai tai ypatingo įspūdžio nepadarė. Gal jai atrodė, kad lietuviškai pasikalbėti Brno stotyje yra tas pats, kas bandelę nusipirkti. Merginos pasitaikyta atviraširdės, tad iki Prahos mano kolega sužinojo visas jos bėdas.
Ją Čekijos-Austrijos pasienyje sulaikė austrų policija. Pykštelėjo į pasą antspaudą “weggewiesen” (neįsileista), išlaipino iš “Kautros” neoplano ir liepė sukti atgal. Niekšai! Visai kaip vokiečiai, kurie prieš kelis mėnesius ją irgi be priežasties išvarė iš šalies. Čia mergina išsitraukė savo ankstesnį pasą ir parodė kolegai spaudą “deportiert”.
Lietuvė negalėjo suvokti, kaip tie austrai su vokiečiais susiuostė ir viską sužinojo. Kolega paaiškino, kad taip veikia Šengeno sutarties šalių pasienio kontrolė, tačiau merginos intelektui tokia abstrakcija buvo aiškiai neįveikiama.
Kolegai pasidomėjus, už ką ji buvo deportuota, mergina prisipažino, kad 18-kos atvyko į Vokietiją ir trejus metus gyveno nelegaliai. (Kolega jau nebeišdrįso paklausti, ką ji ten veikė.) Kartą jos tapatybę patikrino policija. Paskui viskas klostėsi greitai ir po kurio laiko mergina vėl galėjo įkvėpti gaivaus tėvynės oro. Vokiečiai iškėlė jai bylą, bet greitai ją nutraukė ir atsiuntė merginai į Lietuvą laišką, kuriame pareiškė nepersekiosią jos teismuose. Bet jai griežtai draudžiama važiuoti į Vokietiją. Apie visa tai informavo šūsnis dokumentų, kuriuos mergina vežėsi minėtame lietuviškame maišelyje ir kuriuos noriai rodė kolegai.
Dabar ji važiuosianti tiesiai į Vokietiją. Turinti dar vieną atsarginį pasą. Čia mergina išsitraukia trečią pasą - esąs jos draugės, bet ji prilipdysianti savo nuotrauką. Tiks. Į pastabą, kad nevertėtų taip daryti, mergina nereagavo. Jei ir tas pasas netiks, turinti dar kelis (maišelyje).
Mano kolega - geraširdis žmogus. Bandė įkalbėti lietuvę važiuoti namo ir nerizikuoti Vokietijos pasienyje. Mergina atsakiusi, kad apie tai esą net kalbos būti negali. Apskritai jis šnekąs kaip jos mama. Nevažiuok, nevažiuok. Jai būtina nusigauti Vokietijon. Ten yra draugas. Jei viskas bus gerai, jis ją ves. Tad kur čia traukinys pasienio link?
Kolega parodė jai traukinį, palinkėjo sėkmės ir pasuko namo. Po savaitės, pasakodamas tą istoriją man, svarstė, ar ji jau kalėjime. O gal pavyko prasmukti?
Niekas jos į kalėjimą nesodins. Gal jai pasisekė ir dar kurį laiką nelegaliai pagyvens Vokietijoje. Aptars su savo draugu vedybas. Iki kitos, jau definityvios deportacijos. O gal paprasčiausiai sėdi namie ir vėl rezga planus prasmukti į svajonių šalį.
Turbūt esu kvailas, bet man pašėlusiai gėda, kai girdžiu tokius pasakojimus. Žinau, kad kasdien panašiai po pasaulį blaškosi bent keliasdešimt lietuvių. Kad emigruojama. Kad keliaujama spjaunant į viską, ką ten padirbti pasai! Bet vis tiek gėda.
Kalbant apie tą merginą krinta į akis tai, kad jos istorija yra labai tipiška. Regis, mergaitės būta itin kvailos. Tiek to, esu matęs dar kvailesnių vokiečių ir austrų. Bet intelektualiai silpna jos savimonė puikiai atskleidžia kolektyvinius lietuvių mitus. Kad rojus prasideda nuo Oderio. Kad visur geriau negu namie. Kad “ten” pinigais sienos lipdomos. Kad geriau mirk, bet prasibrauk į Vakarus. Merginai visi tie pasai ir antspaudai buvo mitologiniai dalykai. Ji keliavo į pasakų šalį, į kurią patenkama pamosavus žaliu popierėliu pasieniečiui palei nosį. Atėmė vieną amuletą, tai pasiimk kitą. Užtenka ištrinti antspaudą “deportiert” ir esi vėl švari. Ir jei būsi gera savo draugui…
Tuščiai bandytume auklėti tokius keliauninkus. (“Šnekate kaip mama!”) Ekonominė migracija toks pat natūralus reiškinys kaip metų laikų kaita. Nejauku dėl to, kad pasiklausęs tokių pasakojimų įsitikini, jog Lietuvos valstybė jos piliečiams taip ir netapo vertybe. Atrodo, kad kalbos apie valstybingumą, apie jo vertę bei pastangas jį saugoti jau senokai sukasi plonyčiame socialinės ir intelektualinės grietinėlės sluoksnyje. Net Vilniuje ar Kaune, kuriuose sukoncentruota iš esmės visa Lietuvos politinė bei ekonominė galia, ta grietinėlė tesudaro paviršinį socialinį sluoksnį. Ar dar kas nors sieja šį pseudoelitą su gyvenimu kokiuose Pagėgiuose, Raseiniuose ar Endriejave?
Dabar tiktų tradiciškai išpeikti nedorus politikus, nuo lengvatų išpurtusius parlamentarus ir sąžinės neturinčius ministrus. O ką, jei pažvelgtume į kitą medalio pusę? Kad politinė tauta turi tokią valdžią, kurios yra verta. Kad korumpuoti ministrai puikiai tinka į kompaniją lietuviams, kurie labiausiai norėtų urmu emigruoti į Angliją bei Ameriką. Kad nėra “nekaltos” tautos ir “niekšų” politikų. Kad tokia keliauninkė, apie kokias čia buvo rašyta, nėra nei išimtis, nei nesusipratimas. Ir kad būtent todėl turi būti gėda, pasiutusiai gėda.
