Šią savaitę „Radisson SAS“ viešbučio salėje vykusi konferencija,- taip ir norėtųsi pasakyti: „Subrandino revoliuciją“. Na, arba labai labai greitą evoliuciją.
Visai ne apačiose, ne bežemių ir benamių irštvose, o puošniose patalpose ir drauge su ministrais. „Kūrybinės industrijos“ yra naujas žodis mūsų leksikone, bet jis gali apversti šalį. Jei ji to norės.
Pasak vieno dramaturgijos tyrinėtojo, visos tragedijos kyla iš troškimo ir jo nepasiekimo, tačiau dažnai ir iš to, kad herojus „nori, bet nieko nedaro“. Toks, tarkime, yra dvejojantis Hamletas, tačiau kai imasi daryti, nuvairuoja visai ne į tą pusę. Piktas ant viso pasaulio Hamletas mūsų vadovėliuose moralizavo, kad kiti jį sudorojo, o jis liko humanistas tyru veidu, nors nieko neveikė, tik paskerdė keletą asmenų. Tačiau jo palikimas - vis dar neabejotinas jo abejojantis (o gal nedrįstantis, bailus?) paveikslas. Ar mūsų šalies politika savo veiksmais kartais jo neprimena?
Bet nepaisant princo, liaudis už langų maištauja, karalijos pamatai siūbuoja, tačiau užsidarę pilyje valdovai sprendžia ne jos, o savo paprotėjusių vaikų ir prisidirbusių tėvų likimus. Skirtumas tarp tragedijos užkulisių su liaudies maištais ir mūsų šalies peizažo toks, kad mūsų liaudis ne maištauja, o drauge su karaliais svarsto politikų nusišnekėjimus, nesusikalbėjimus, ir tai tampa pagrindinėmis temomis ne tik laikraščių puslapiuose, bet ir kasdieniuose pasikalbėjimuose, bendrą ir labiausiai rūpimą, tiesiogiai mus liečiančią situaciją paliekant rankos numojimui – „ai, ką čia“. Visiems blogai, tai gerai, kad politikai prisidirba. Amžinas vergų mąstymas, besiremiantis paguoda, kad ir turtuoliai verkia.
Bet grįžkime prie konferencijos, kuri, tarsi pogrindinis sukilėlių štabelis, rengia mūsų šalies ir politikų mąstymo išklotinę. Tačiau apie ją vargu ar kas daugiau sužinos, nes žiniasklaidos atstovų joje nesimato, o kiti toliau dirbs savo tylius darbus, kurie neabejotinai palies visus kad ir tokia nereikšminga detale kaip BVP augimas. O augimas – net, ekonomistų naujausiais paskaičiavimais, iki 8,0 proc. per metus – taip pat vyko mūsų kūrybos dėka. Tad kas yra tos kūrybinės industrijos (KI)?
Junginys naujas, negirdėtas, nors tai – mūsų siekiamos kūrybinės visuomenės ateitis. Ne žinių ar informacinės visuomenės, ir tai – esminis mąstymo skirtumas: pastaroji viską sukiša į naujus kompiuterius, kūrybinė – visa tai panaudoja, sintezuoja, ieško naujų kelių. Nestebėtina, bet visgi paradoksalu, kad sveikinimo žodį taręs Ūkio ministras apie KI sužinojo tikriausiai perskaitęs šią jam parašytą sveikinimo kalbą. Ūkio ministerijos atstovė patvirtino, kad jie to negirdėjo. Sveikintina, kad pirmas šį junginį jiems ištarė ministras: visgi teks pripažinti, kad KI jei dar nėra, tai greitu laiku gali tapti viena pagrindinių ekonomikos šakų. Šiaurės Anglijoje, su kuria numatomi bendri projektai, 2,5 mln. žmonių bendruomenėje kūrybinės industrijos aprūpina darbu 30 000 žmonių, dirbančių 3000 įmonių – tai beveik 2 proc. visų dirbančiųjų. Įdomiausia, kad 1997-2000 metais tai buvo sparčiausiai auganti (14,4 proc.) sritis iš visų prioritetinių tame regione. O jose nepriklausomo darbo lygis – 34 proc. palyginus su 9 proc. bendroje darbo rinkoje.
Tad kas gi yra tos KI? Įmonės, keletas žmonių, sugalvoję išplėsti ar visiškai permodeliuoti savo darbą: dizaineriai, tobulinantys narų kvėpavimo įrenginius; kalvis, kalantis prieštvaninius istorinius puodus, kuriuos perka naujieji skautai; skulptorius, išliejęs stiklo akcentą verslo centro stogui. Ar mes tokių pavyzdžių turime? Apsčiai.
Margaritos Starkevičiūtės visiškai pirminiais paskaičiavimais, 2002 m. kūrybinis sektorius sukūrė 2,0 proc. Lietuvos BVP ir uždirbo 2,1 mlrd. Lt. Per metus kūrybinių ekonominių veiklų pajamos (su valstybės dotacija) padidėjo beveik 10 proc., kai Jungtinėje karalystėje kūrybinės industrijos sukuria virš 5 proc. BVP (o tai – 112 svarų sterlingų per metus). Vadinasi, santykinai ne tik pirmaujame, bet dar ir turime sočiai vietos augti, nes beveik visai tuo nesidomėjome ir nesirūpinome.
Bet ir mūsų tyrėjai mąsto dar kiek pasenusiai. Ar solidi, pasaulyje pirmaujanti gamykla „Fermentas“ nėra kūrybinės industrijos? Bet tokios kaip ji kol kas neskaičiuojamos, nors kaip tik ji atitiktų KI veiklą, kurią britai apibūdina kaip „veiklą, kurios pagrindas – individo kūrybiškumas, gebėjimas ir talentas“, o buvęs Kultūros, medijos ir sporto reikalų ministras Chrisas Smithas tęsia: „Kūrybingumas ir kultūra svarbios ne tik iš meninės pusės, bet ir iš ekonominės. Tai ekonomika, paremta kūrybiškumu“. Vadinasi, mūsų taip iš inercijos pamėgto ir nekvestionuojamo automatizmo, t.y. darbo, neparemto galvojimu, pabaiga? Panašu.
Smithas savo laiku dar intensyviau plėtė kultūros ir KI supratimą: konstruktorius, kuriantis išmetamojo vamzdžio dizainą, taip pat prisideda prie kūrybos ir industrijos plėtros. Tik svarbu dar viena su šiuo reiškiniu susijusi dalis: intelektinės nuosavybės apsauga: ar jo sukurtas vamzdis, keliausiantis į kitas šalis, nėra kultūros eksportas? Lietuva jau pasirinkta intelektinės nuosavybės apsaugos tobulinimo modeliu ir bandomuoju triušiu. Vadinasi, mūsų mintys galėtų tapti solidžiu įnašu į kultūros svorį bendrame biudžeto ir BVP pyrage, nes tik neva visomis mūsų mintimis, telpančiomis viename dienraštyje.
Bet vienas didžiulių Smitho nuopelnų jo ministravimo laikais buvo tas, kad jis perdalino tą biudžetinį ar planavimo pyragą, atriekdamas gerą gabalą kultūrai: ji terpiasi į visur, nuo gamybos santykių iki chalato modelio, nuo originalaus reklaminio šūkio iki statybos kultūros. Jis didesnę dalį savo laiko praleido kalbėdamas su verslininkais, o ne kultūros žmonėmis: reikėjo įtikinti kurti fondus, kurie remtų KI, nes KI tapo prioritetine, lyderiaujančia sritimi (vien Jungtinės karalystės eksportas iš šios srities – 10,3 mlrd. svarų sterlingų). Ir įtikino, kad į kultūrą reikia žiūrėti pagarbiai.
Ar po to mūsų lauks šviesesnė ateitis ir subręs ta revoliucija, kurios pamatus padėjo ši konferencija, o kol kas svarbiausias jų – ne Vyriausybės posėdyje susitiko Kultūros ir Ūkio ministrai?
Realioji ateitis: artimiausiu metu visa konferencijos medžiaga bus patalpinta ją organizavusio Europos kultūros programų centro (su didele Britų tarybos ir Atviros Lietuvos fondo pagalba) tinklapyje www.durys.org. Kitą dieną po konferencijos Britų tarybos ir Europos kultūros programų centro darbuotojai susitiko su Kultūros ministre dėl konkrečių planų.
O kas visų laukia? Kultūros ministrės – darbas, kuriuo ji turėtų įtikinti ir garsiai visur skelbti, kad kultūra – ne vien ezoterinis menas ir kabantys paveikslai mūsų namuose (Smithas ministru sutiko būt su sąlyga, kad ministerija bus pervadinta iš Paveldo ministerijos į Kultūros, medijos ir sporto reikalų).
Mūsų visų laukia didesnis sukrėtimas: tuoj to griežto biudžetinio pyrago su savo riekėmis nebeliks, o bus projektai. ES pyragas savo absurdiškumu neguodžia: 2002 m. keturiems procentams Europos darbo jėgos, t.y. žemės ūkiui, skiriama 45,2 proc. išlaidų, struktūriniams fondams – 34,5 proc. O mūsų mieloms mokymo, jaunimo, informacijos sritims – 0,9. Bet niekas nedraudžia nešti projektus į struktūrinius fondus, jei mokėsime juos pagrįsti. Vienas prancūzų projektas, sako, gavo nemažų lėšų kultūrai iš žuvininkystės sektoriaus. Girdi, Artūrai Jevdokimovai? Žinosi, iš kur imti pinigų „Tinklams“?