44-ąjį gimtadienį švenčiantis Neringos miestas pasitinka jį net ir naktį besisukiojančiais kranais ir burzgiančiomis betono maišyklėmis. Taip teigia įvairių televizijų reportažai. Užmokestis už tai – Neringos nacionalinio parko vado galva. Tačiau tik tiek. Kitos galvos ir sveikos, ir namai kyla, ir būsimos panoramos pro langus pinigus kala. Niekaip neįvykstantis precedentas – bent vienas visoje šalyje nugriautas neleistinai pastatytas namas – tik leidžia svarstyti, kiek, tokiam precedentui įvykus, lėktų kitų galvų.
O kad nebūtų viso to maža, kartkartėmis pasigirsta viešosios nuomonės ir žmonių reakcijos testas – gal statykime tiltą į Smiltynę? Na gerai, negalima, tai negalima. Bet gal tada čia išrausti tunelį? Matyt, vienam miesto deputatui, galbūt važiavusiam per Pa de Kalė, galvoj pasimaišė. Bet veikiau taktika yra tokia: jei tunelio neleis, tai vėl pakalbėsime apie tiltą. Kaip pardavėjas Stambulo turguje – pradėk nuo aukščiausios kainos, tai kai maloniai nuleisi, gausi savo norimą pelną.
Bet ne apie tą tiltą ketinu kalbėti, o apie buvusį – vokiečių dailininkų ekspresionistų grupę „Die Brücke“ („Tiltas“), kurios kai kurie nariai vasarodavo Nidoje, Hermanno Blodės viešbutyje, taip ir čia įkurdami koloniją, kurios jau buvo išpopuliarėjusios visoje Europoje. Pasirodo, šis menkas faktelis iš tiesų galėtų padėti Neringos valdžiai švęsti gimtadienius morališkai šviesesniais veidais.
Būtent „Die Brücke“ ir dabar rugsėjį tebesirenkantys Lietuvos ir užsienio dailininkai buvo dingstis ne vien surengti tarptautinę konferenciją „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, bet ir pakalbėti apie galimą Neringos miesto priklausymą europinei organizacijai „EuroArt“, jungiančiai buvusias ir iki šiol tebeveikiančias dailininkų kolonijas.
Trumpai prisiminkime: dailininkų kolonijos, atsiradusios XVIII-XIX a., ne tik diktavo paveikslų temas ar keitė dailės istoriją – nuo britų Josepho Mallordo Williamo Turnerio ir Johno Constable’o peizažų iki poilsiavusių Barbizone Corrot, Courbet, Millet ar ištisų Prancūzijos pietų su iškiliaisiais impresionistais. Vengrų meno kai kas apskritai neįsivaizduoja be kolonijų įtakos. Kolonijos keitė ten gyvenusiųjų kasdieną (reikia pabendrauti su keistais kažkodėl čia atvykusiais dailininkais ir deramai sutikti jų svečius), keitė peizažą ir gyvenseną (kūrėsi pirmieji viešbučiai, vėliau ir geležinkeliai) ir net šalies ekonomiką. Nuo kultūros decentralizacijos iki pradėtų gaminti atvirukų su tų kaimų peizažais ar dažais tūtelėse. Keletas atvirukų buvo išleista ir su Nidos vaizdais, ką jau kalbėti apie čia nupieštus paveikslus (http://www.artfacts.net/index.php/pageType/artworkInfo/artworkID/1248). Bet geležinkelio, laimei, Klaipėdos kraštas tada nenutiesė.
Anksčiau minėtoje konferencijoje kiek neįprastai nuaidėjo žodžiai iš Europos senbuvių atstovų naujoms narėms: „Jūs atėjote ne kaip vargšai, o kaip labai turtingi. Europa kaip kultūrinės raiškos vieta yra svarbiau už eurą, finansus, politiką ar Konstituciją“ (dr. Benno Rischas, „EuroArt“ generalinis sekretorius). Galime pasijusti net įžūliai išdidūs, bet to nepaisydama „EuroArt“ šiandien stengiasi teikti pirmenybę Vidurio ir Rytų Europos menui bei aktyvinti kolonijas. Vakaruose keičiamasi parodomis, smarkiai plečiasi kultūrinis turizmas. Tam, be abejo, atsiveria ir įvairūs fondai. Vienas pavyzdys: Arenshopo (Vokietija) vaizdai stulbinamai panašūs į Nidos, miestelis taip pat įsikūręs nerijoje (http://www.ostseebad-ahrenshoop.de/index2.html). Tik jame klesti kultūrinis gyvenimas, ir jo metai neturi „ne sezono“: čia vyksta džiazo festivaliai, konferencijos, rengiami plenerai, plečiasi dviračių turizmas, paplūdimyje taip pat plevėsuoja mėlyna vėliava.
Ką tai turi bendra su Neringos gelbėjimu nuo savavališkų ir patvirtintų statybų? Tai, kad nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vėl susidomėta menininkų kolonijomis, jos atgaivintos, prikeltos, kai kurios natūraliai tęsė savo veiklą, o šiandien jos bando jungtis ir jungiasi į tinklus (http://www.artistsvillages.com:8080/servlets/ARTVILL?NEXT_ACTION=START&LAN=E). Reikalavimai norint tapti nariu gan paprasti, tikriau, stulbinantys: būkite geri, nedarykite nieko. Kuo mažiau urbanizacijos ir kuo daugiau erdvės menininkams tapyti natūralų kraštovaizdį. Tik pageidautina keletas kotedžų jiems, kad galėtų laisvai reikštis ir kurti. Iš esmės panašu į tai, ką ir dabar daro dailininkai, ten viešėdami už savivaldybės ir privačių rėmėjų pinigus. Tačiau tai daroma tik atsitiktinės, privačios Sauliaus Kruopio iniciatyvos dėka. Kai kas į šį plenerą žiūrėjo ironiškai, bet kasmet vis daugiau norinčiųjų čia važiuoja, taip pat ir užsieniečių. Be to, kalbame ne apie kokybę, o apie patį faktą, turintį rimtą kultūrinį pamatą ir besiremiantį į tradicijas. O kultūros operatorių seniai įrodyta, kad keletą savaičių svečioje šalyje viešėję žmonės (žurnalistai, menininkai) tampa geriausiais tos šalies ambasadoriais svetur.
Thomo Manno centras, kasmet Nidoje rengiantis festivalį, juo Nidą garsina daugiau nei 700 interneto puslapių. Jis, kaip pavienis centras, jau priklauso „EuroArt“ tinklui (iš mūsų kaimynų jam priklauso tik Lenkija su dviem miesteliais). Konferencijoje dalyvavęs Neringos savivaldybės atstovas džiugiai pakalbėjo, žadėdamas pagalbą ir galimybę Neringai įsirašyti į pasaulio žemėlapį ne vien kaip atsitiktinių turistų ir žilagalvių memelenderių centrui. Jo „piaras“ veikė nepriekaištingai, konferencijoje dalyvavę atstovai iš Briuselio buvo patenkinti.
Praėjus dviem mėnesiams po konferencijos visur galiojantis dėsnis patvirtintas: iki šiol nieko nebuvo padaryta. Ir nenumatoma. Vien dėl tos ne veiklos, dėl to, kad nieko ypatingo nereikia daryti, gal tik šiaip – apsišluoti ir pastatyti, jeigu apskritai reikia, tuos keletą kotedžų ir parūpinti stipendijas ar pragyvenimą. O kotedžų statyba – nei sumos šimtamilijoninės, nei cemento šimtai tonų. O menas – kas jis šiandien? Dailininkai gali dovanoti miestui tik paveikslus, bet argi meras lauks, kol kuris jų nusipjaus ausį ir jo darbas atsidurs „Sotheby’s“ aukcione?