Darbo partijos pirmininkas ir būsimasis ūkio ministras Viktoras Uspaskichas pokalbyje su „Ekstra“ nupasakojo, kokia šviesi ateitis laukia Lietuvos, kas yra tikrieji valstybininkai ir kodėl visuomenė nepasitiki žiniasklaida.
- Ar pusiau rimtai, ar juokais save vadinate valstybininku. Kokie yra tokio „valstybininko“ pagrindiniai principai?
- Toks esu todėl, nes mąstau valstybiškai, savo darbais tai įrodžiau. 1990 m. dar nebuvau politikoje, tačiau kūriau verslą, dalyvavau ekonomikos procesuose, praktiškai kūrėme tą bendrąjį vidaus produktą (BVP), dėl kurio šiandien ekspertai mus vadina „regioniniu tigru“. Valdžia juk nieko negamina, tad jei ir kas nors pasiekta, tai mažų mažiausiai reikia pasakyti ačiū ir tiems, kurie tiesiogiai dirbo ir sukūrė tą BVP.
Skirtingai nei kiti, tiesiai šviesiai kalbu apie savo veiklos prioritetus, valstybės strateginius tikslus. Nenorime pasukti valstybės raidos kita kryptimi, džiaugiamės, kad Lietuva yra ES ir NATO narė, norime, kad būtume stipri šių organizacijų narė. Tai, manau, ir yra valstybinis požiūris.
Demokratiškai ir valstybiškai reikėtų žiūrėti ir į rinkėjų pasirinkimą – nesvarbu, kas ir iš kur esi. Žmonių pasirinkimas turi būti gerbiamas, o jei taip nėra, tai toks politikas yra antivalstybiškas, nedemokratiškas. Valstybėje svarbiausia – žmonės, jie renka valdžią. Jei pradedama šmeižti partiją, kuriai suteikta daugiausia pasitikėjimo, vadinasi, kartu šmeižiami ir žmonės. Mane baugina tokie pareiškimai, sulaukiantys atgarsio ir užsienio spaudoje, kuriuose iš esmės menkinamas mūsų valstybės autoritetas, patrauklumas. Valstybiškai mąstantys politikai taip niekada nesielgtų.
Priminsiu, kad nedalyvavau čekiniame privatizavime ir neįsigijau nė vieno objekto, tačiau galimybių turėjau labai daug, nes jau tais laikais buvau pakankamai turtingas ir galėjau įsigyti beprotiškai daug turto. Tačiau mano sveikas ir logiškas mąstymas negalėjo įtalpinti man į galvą suvokimo, kaip galima milijoninį objektą įsigyti už pusę kainos. Visada tikėjau, kad ateis toks metas, kai to paklaus. Tokia privatizavimo schema buvo antivalstybinė, taip išgrobstyta valstybė. O šioje veikloje dalyvavo tie patys politikai, kurie mus dabar vadina įvairiausiais neigiamais žodžiais. Aš sąmoningai nedalyvavau tokiame privatizavime ir tai atskleidžia, jog mano mąstymas buvo ir yra valstybiškas.
Ir Darbo partija kol kas vienintelė veikė civilizuotai: nesurengėme nė vieno streiko ar demonstracijos. Konservatoriai, liberalai, socialdemokratai – visi – panašiais metodais ieškojo protesto balsų. Taigi matau, kas vyksta, lyginu, ir visi čia suminėtieji, kalbėdami apie mus, mažų mažiausiai dezinformuoja visuomenę. Tad tas populizmas ir antivalstybinis požiūris skirtinas ne mums. Darbo partija žmonių nenuvils ir maksimaliai įgyvendins savo programą.
- Galima suprasti, kad neteisėtai įgytas turtas jūsų nedomina. Ar galima ramintis, kad milijardas litų ES fondų lėšų, kurios plauks pro ūkio ministro V.Uspaskicho akis, nepateks į jo vienaip ar kitaip kontroliuojamų įmonių sąskaitas?
- Čia arba žmonės klaidinami, arba kažkas nesupranta, kaip yra skirstomi ES pinigai. Taisykles nustato ir jų vykdymą kontroliuoja ES. Jei manote, kad Uspaskichas apgaus visą ES, visas komisijas ir kontrolierius, tai aš tada esu superprotingas ir supergudrus. Antra, man gėda ir gaila tų politikų, kurių mentalitetas gana silpnas pinigų atžvilgiu. Jie nesupranta, kad pinigai nėra turtas, o tik instrumentas. Su pinigais dar reikia dirbti. Man tų pinigų pakanka ir aš jau suprantu, kad kiekvienas papildomas (net uždirbtas) litas yra ir papildomas rūpestis, nes reikia mąstyti, kur jį investuoti. Suprantu, kad daug kas nesupras tokių mano kalbų, tad galiu tik pasakyti – man pinigų nereikia, turto aš turiu visam gyvenimui. Didesnis noras yra pailsėti, o ne ką nors padaryti.
Į valdžią einu tik todėl, kad noriu sudaryti geresnes sąlygas verslui. Problema ta, kad verslas, kapitalas šiandien neuždirba, žmonės beveik neinvestuoja. Kitas dalykas – esu nemažai investavęs į Lietuvos verslą, žemę, tad labai preciziškai žiūrėsiu į tuos verslo planus, kuriems tikimasi gauti ES paramą. Pavyzdžiui, iš ES lėšų norima statyti daug įvairių administracinių, pramoginių objektų, „papuošalų“, kaip juos vadinu, kurie nekurs pridėtinės vertės, tad aš būsiu prieš tokius projektus. Darysiu viską, kad kiekvienas centas ir litas, ateinantis iš ES, būtų panaudotas kuriant pridėtinę vertę, kad vėliau turėtume iš ko atiduoti mokesčius į tos pačios ES biudžetą, o tai labai nemažos sumos. Jei dabar gaunamos paramos tinkamai neinvestuosime, tai vėliau mokesčiai guls ant žmonių ir verslo pečių. Mane tikrai baugina netinkamai investuojami pinigai. Noriu skaidriai, sąžiningai ir maksimaliai efektyviai panaudoti struktūrinių fondų lėšas.
- Kiek turės praeiti laiko pagal Darbo partijos formules (111, 1111 dienų), kad išbristume iš „laukinio kapitalizmo“ sąlygų?
- Išbristi bus galima tik tada, kai mes civilizuoto kapitalizmo sąlygomis atkursime laisvąją rinką. Tai atlikti galima per pusantrų ar porą metų, jei, žinoma, tam neprieštaraus koalicijos partneriai. Kai sukursime verslui didesnes pasirinkimo sąlygas, tai atsiras konkurencingumas, kurio šiandien neturime, kokybė, papildomo kapitalo.
- Socialdemokratai gyrėsi, kad jiems pavyko „įrėminti“ populistinius „darbiečius“ į jų programos rėmus, o jūs lyg niekur nieko aiškinate, kad įvykdysite 80-85 proc. savo programos. Galėtumėte paaiškinti, kas ką „rėmino“?
- Įvykdysime 90 proc. Nors esame centro pakraipos partija, tačiau kairieji mums yra artimesni. Mūsų narių mentalitetas pažengė šiek tiek toliau už konservatorių – suprantame, kad dainuojanti revoliucija jau baigėsi, tačiau Lietuva yra posovietinė valstybė ir mes šiandien negalime atsisakyti socialinės rinkos orientacijos. Žmonės dar nesupranta to liberalizmo, kapitalizmo, dalis net nežino, ką veikti su uždirbtais pinigais.
Nors esame verslininkai, neturime teisės įžūliai nekreipti dėmesio į nuskurdintus žmones, teigti, kad kas kiek uždirba, tiek ir sau teturi. Daug žmonių, veikiančių Lietuvos labui, dirba tokiose srityse, kurios reikalingos valstybės rūpesčio. Taigi nors partija yra centristinė, o aš pats net labiau dešiniųjų pažiūrų, tačiau suprantame socialinės rūpybos svarbą.
- Apie jus prikurta daug įvairių mitų, stereotipų. Nustebau, išgirdęs, kad esate dešinysis. Koks mitas apie jus buvo ar yra pats netikroviškiausias, nemaloniausias?
- Ne daug, o labai daug faktais nepatvirtintų istorijų yra prikurta. O dešinysis aš esu su žmogiškuoju veidu. Nemaloniausia būna pirmą kartą kažkokią netiesą apie save išgirsti, o vėliau pripranti ir nekreipi į tai dėmesio. Tegu sau mala liežuviu.
- Jūs kartais lyginamas su A.Paulausku, kuris labai ryškiai įsiveržė į politiką, o po kelerių metų socialliberalai Seimo rinkimuose atrodė labai jau kukliai. Ar nenutiks panaši istorija ir Darbo partijai?
- (Nusižiovavęs) Ateitis mūsų labai šviesi ir Lietuvai labai pasisekė, kad įsikūrė tokia partija, kurios labai reikėjo. Mūsų struktūra kūrėsi klasikiniu būdu, matyti, kad ji veikia ir po rinkimų, nes visų partijų reitingai krito, o mūsų pakilo.
Tai, kad mus su A.Paulausku lygina konservatoriai ar liberalai, nesistebiu, nes jų mąstymas, sąžinės suvokimas yra iškreiptas. Jie niekada neatsiprašys ir neprisipažins realybės. Valdžia yra išbandymas ir mes stengsimės profesionaliai veikti, kad gyvenimas žmonėms pagerėtų. Manau, kad ateis ir nauja konservatorių karta, kuri viešai pripažins, jog kompetentingiausia yra Darbo partija.
- Ilgai ši partija buvo vadinta vieno asmens partija. Po rinkimų sužinojome ir daugiau pavardžių, tačiau prezidentas iš karto prašo specialiųjų tarnybų patikrinti jų patikimumą, užuominų apie kai kurių partijos narių sąsajas su kitų valstybių spec. tarnybomis atsiranda ir spaudoje.
- Tegu žiūri kas nori ir kaip nori, tačiau pats prezidentas taip nesakė. O žiniasklaida tegu sau mala velnias žino ką. Man tai nelabai įdomu, neįdomu net skaityti, nes žiniasklaida visuomenėje jau prarado savo autoritetą, nes tik mala mala, o nieko iš to neišeina. O pagal Lietuvos įstatymus tikrinami visi pretendentai į aukštus postus.
- Minėjote, kad jums nereikalingi ES pinigai. Tačiau jūsų nemėgstama žiniasklaida...
- Aš mėgstu – visuomenėje ji autoriteto neturi. Kiekvieną rytą visa nacionalinė spauda pas mane – ant stalo. Ir jūsų žurnalas „Ekstra“.
- Malonu, tačiau ar jūsų sąsajos su Rusijos energetikos kompanijomis nebus rimtas kliuvinys, kai pradėsite dirbti ūkio ministru?
- Tegu rašo, tegu kalba. Jokių sąsajų nėra – jos sugalvotos. Jeigu yra tokių įrodymų, tai tegu juos neša į prokuratūrą, o ne į spaudą. O prokuratūra manęs nebuvo nė karto išsikvietusi į jokią apklausą, nepateikė jokių kaltinimų. Kreipėsi kiti – dėl „Jangilos“, dėl „Krekenavos“ agrofirmos – tačiau iš prokuratūros atėjo atsakymai, kad Uspaskichas yra nekaltas. Džiaugiuosi, kad prokuratūra šiais atvejais nepolitizavo.
- Ar rusofobijos elementai Lietuvoje yra dirbtiniai, kiek sietini su jūsų asmeniu, kaip nuo to gydytis?
- Tokių reiškinių yra, bet visuomenė tam nepasiduoda. Kėdainiuose yra 95 proc. lietuvių tautybės gyventojų, o už mane balsuoja beveik 70 proc. Aišku, kad už dezertyrą lietuvį Vilniaus merą, kuris ir savo motiną gali parduoti, mano žmonės juk negali balsuoti. Ar kas suabejojo rinkimų teisėtumu, ar jie buvo nedemokratiški? Ne. Džiaugiuosi, kad žmonės, lietuviai, nepasiduoda toms provokacijoms ir kaltinimams. O radikalai konservatoriai su savo iškreiptu mąstymu... Juk tokius kaip jie gatvėje iš veido atpažinti galima. Būsena jų kažkokia nepriimtina. Tie radikalai ir kursto, skatina tautinę nesantaiką, kuri, beje, nepriimtina ES. Čia jų problema, jų liga, ir matyti, kad neišgydoma. Juos išgydys tik laikas, kai ateis nauja karta, kuri į viską žiūrės tolerantiškiau, demokratiškiau, internacionalistiškiau.
- Kalbate apie toleranciją, tačiau konservatorius išskiriate kaip kažkokią neigiamą visuomenės grupę.
- Ne, ne neigiama. Jie skiriasi nuo normalios visuomenės.
- Vadinasi – nenormalūs. Ar jums neatrodo, kad tokiais niekinančiais posakiais mažų mažiausiai neskatinate pilietinės taikos?
- Ne, ne, ne, jūs tai norite išsukti iš mano posakio. Džiaugiuosi, kad jie yra, jie reikalingi – patriukšmauti, paloti. Net elektros nebūtų be pliusinio ir minusinio poliaus. Konservatoriai tvarkingai atlieka to minuso vaidmenį, tačiau teigiamo vaidmens – valdyti valstybę – atlikti jiems nesisekė.
- Kai kas ne už kalnų jau mato jus kaip Vyriausybės vadovą. Ar pats save matote tame poste?
- Vyriausybės vadovas yra A.M.Brazauskas. Manau, kad ši Vyriausybė bus stabili, praktiška, efektyvi. O aš tik linkiu daug sveikatos dabartiniam premjerui, vienoje komandoje galėsime dirbti be didesnių problemų, nes jokių sumaiščių dėl postų nebuvo, visada surasdavome kompromisą. Koks skirtumas, kiek bus tų ar kitokių ministrų, – svarbu, kad vykdytume programą. Svertų tam mums užteks, tad aš pats nesieksiu kokių nors aukštesnių postų.
Kalbėjosi Rimantas VARNAUSKAS.
“Ekstra” (http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2004/1129/)
