Rusijos politikai, negalėdami paneigti SSRS nusikalstamų veiksmų planuojant ir pradedant Antrąjį pasaulinį karą, taip pat nusikaltimų žmonijai sovietų okupuotose žemėse, pastaruoju metu griebiasi palyginimų šiaudelio. Esą mūsų anoji šalis - nekas, darbai nekokie, bet vokiečių nacionalistų darbai buvo ir būtų dar blogesni. Jūs, nedėkingieji - čia pamokslas baltiečiams, - nesuvokiate, kas jus būtų ištikę Hitlerio pergalės atveju!
O Stalinas (nužudęs dar daugiau nekaltų žmonių) vis dėlto geresnis. Gerėlesnis, todėl pasipylė Rusijoje jam paminklai neva savivaldybių ar kokių pacientų sprendimais.
Kas būtų buvę, jeigu būtų baigęsi kitaip? - štai siūlymas vertinti dalykų tikrovę su hipoteze. Kas buvo - su tuo, kas galėjo arba negalėjo būti. Kodėl tąsyk nepanaudojus kitos hipotezės?
Pavyzdžiui, SSRS laimi karą Rytų fronte, Raudonoji armija praeina kur praėjo, tik nežudydama civilių gyventojų nei Lietuvoje, nei Karaliaučiaus krašte, ir po poros metų grįžta namo. Nuo vokiečių ir nacizmo išvaduotoms šalims sugrąžinama laisvė, demokratijos ir pažangos galimybė. (Prašau nesijuokti.) Niekas tada neginčytų, kad išties išvadavo.
Tačiau tikrovė buvo kitokia, Raudonoji armija ir NKVD nešė naują pavergimą ir terorą, tvirtai suprojektuotą kruvinojo Stalino smegenyse - kartu su berijom, kalininais, molotovais ir taip toliau. Todėl kitaip nė negalėjo būti.
Dar prieš Molotovui su Ribbentropu pasirašant dviejų fašizmų nuosprendį Europos tautoms, Josifas Stalinas politbiure aiškino, kad visos Europos užvaldymas galimas tiktai karu, ir taip jis pajungsiąs sovietizuotą Vokietiją ir parklupdysiąs nustekentą Prancūziją, vietiniams „draugams komunistams“ aktyviai griaunamai talkinant.
Už tokį platų internacionalizmą būtų vertas paminklo ir Prancūzijoje, ar ne?
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
