“Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Virgio Valentinavičiaus parengtoje užsienio laikraščių apžvalgoje skaitykite: Balsavimas dėl Irako – ar dėl Amerikos žabojimo? – amerikiečių, prancūzų, vokiečių ir rusų požiūriai nesuartėja.
Dienraščio International Herald tribune apžvalginkas Viljamas Fafas rašo, jog artėjantis Irako karas bus istorinė takoskyra. Jis pakeis Amerikos santykius su islamiškais Artimaisiais Rytais, jau rimtai pakeitė santykius su Europa ir gali turėti didelį poveikį Amerikos visuomenei. Pasipriešinimo karui mastas visame pasaulyje sukrėtė Baltuosius Rūmus, tačiau nebeįmanoma nusileisti prancūzams, vokiečiams ir rusams po pusės metų pasiruošimo karui. Džordžo Bušo patarėjai tikina, jog pergalė svarbi geopolitiškai ir pagerins santykius su musulmonais, nes diegs demokratiją, kartu parodys Amerikos jėgą. Pesimistai, prie kurių Fafas priskiria ir save, mano, jog karas pakenks Artimiesiems Rytams, Amerikos interesams, Izraeliui ir palestiniečiams, jei palestiniečiai dar kam nors rūpi.
Britų dienraščio Guardian korespondentas Angoloje praneša, jog čia šiuo metų laiku karšta ir drėgna, tačiau Luandos oro uosto darbininkams nėra kada nusnausti – vakar jie tiesė raudoną kilimą prancūzų užsienio reikalų ministrui Dominikui de Vilepenui, šiandien – britų Afrikos ministrei ledi Amos. Dar prieš metus tuometinis prancūzų diplomatijos vadovas Juberas Vedrinas ir britų užsienio reikalų ministras Džekas Stro kartu važinėjo po Afriką – oficialius bendros kelionės tikslas buvo “baigti tradicines Prancūzijos ir Britanijos varžybas Afrikoje”. Dabar dviejų šalių minstrai nesidalija kelionių planais – vyksta nuožmi kova dėl Angolos, Kamerūno ir Gvinėjos balsų saugumo taryboje, todėl Vilepenas vyksta į Kameruną šiandien, o ledi Amos ten buvo vakar.
Dienraščio Washington Post apžvalgininkas Deividas Broderis rašo, kad paskutinė prezidento Džordžo Bušo spaudos konferencija privertusi jį sunerimti ir dėl to, kaip prezidentas daro svarbius sprendimus, ir dėl spaudos bedantiškumo. Per konferenciją Bušas pademonstravo, kad gali supaprastinti iki minimumo sudėtingiausius klausimus. Jis nuolat kartojo, kad Sadamas Huseinas – pavojingas, jis nenusiginkluoja, todėl bus nuginkluotas. Visus žurnalistų bandymus įvesti kažkokius sudėtingesnius kintamuosius – Jungtines Tautas, Irako atstatymą, konflikto pasekmes regionui – Bušas užgesino mechaniškai kartodamas mantrą “pavojingas, nenusiginkluoja, bus nuginkluotas” – logika tokia paprasta, jog nieko nuostabaus, kad Bušas visiškai įsitikinęs savo teisumu. Į klausimą, kodėl kitaip žiūri į Šiaurės Korėją, Bušas atsakė, kad ši problema turi būti sprendžiama diplomatiškai, o Irakas “turi būti nuginkluotas” – anot Broderio, šios dvi šalys yra skirtinguose Bušo smegenų skyriuose, ir prašom jo nepainioti. Kita vertus, per pirmą per keturis mėnesius spaudos konferenciją žurnalistai neįstengė užduoti nė vieno klausimo apie ūkio krizė ir nedarbą – po to skųskitės, jog prezidentas atitrūkęs nuo tikrovės.
Dienraščio Christian Science Monitor vedamasis teigia, jog Prancūzija, Vokietija ir Rusija saugumo taryboje balsuos ne tik dėl Irako karo. Joms labiau rūpi pažaboti Jungtines Valstijas, kurias laiko potencialiu pasaulio chuliganu. Pačios buvusios imperinės valstybės, jos daro prielaidą, jog terorizmui karą paskelbusi Amerika kuria imperiją. Buvusios ir būsimos imperijos – visų galvose. Prancūzai lanko buvusių savo kolonijų sostines bandydami laimėti saugumo tarybos balsus, Rusija sunerimusi dėl savo imperijos likučių byrėjimo, pavyzdžiui Čečėnijoje, Kinija bijo prarasti Tibetą. Ir visos galvoja, kad geriau prilaikyti Ameriką Jungtinių Tautų saugumo tarybos pančiais.
Čikagos dienraštis Tribune nepasirašytame komentare perspėja neskubėti boikotuoti prancūziškų prekių, kaip siūlo kai kurie kongresmenai, nepatenkinti Prancūzijos pasipriešinimu karui su Iraku. Boikotas reikštų, jog reikės apsieiti be bri sūrio, šampano, bagečių, kruasantų ir , svarbiausia, bulvių fri – kiek amerikiečiai gali išlaikyti be jų? Nepamirškite, jog prancūzai diktuoja madas – kaip rengtis ir ką valgyti. Be to, jie nupiešė kelis gerus paveikslus ir parašė kelias neblogas knygas. Kitados Luizijanoje jie pardavė gerą gabalą Jungtinių Valstijų – vienas geriausių Amerikos pirkinių. Jie moko rafinuotumo ir elegancijos – prisiminkite – Katrin Denev ir Paryžių, kuris yra antras po Čikagos turistiniu patrauklumu, tvirtina Chicago Tribune. Žinoma, prancūzai yra nepakenčiami – bet juk jie prancūzai, jie visada buvo nepakenčiami, jie riečia nosį prieš visus, o ypač prieš amerikiečius, jau du šimtus metų. Štai dabar jie verčiau gins Sadamą, negu jį nuginkluos – arba kaip sakė vienas amerikiečių komediantas, jie kariaus Amerikos pusėje tik tuo atveju, jei Irake pradės augti triufeliai. Pasak Chicago tribune’o, žiūrėti iš aukšto į amerikiečius ir kitus – tai prancūzai moka daryti geriausiai. Galop, geriausią knygą apie Ameriką – “Demokratija Amerikoje” parašė toks Aleksis de Tokevilis – jis, žinoma, prancūzas – tai stačiai siutina.
Dienraštyje Washington Times įtakingo žurnalo Policy Review redaktorius Todas Lindbergas aiškina, kuo Amerikos požiūris į Saugumo tarybos rezoliuciją Nr. 1441 skiriasi nuo Prancūzijos ir Vokietijos. Vašingtono nuomone, ši rezoliucija išreiškia kolektyvinę tarybos, kuriai Sadamas gali paklusti ir nusiginkluoti arba nepaklusti, be jokių tarpinių variantų. Tuo tarpu prancūzų požiūriu, rezoliucija tereiškia saugumo tarybos poziciją bandyti keisti Sadamo elgesį, ir jei jis nesikeičia, svarstyti kitas priemones. Amerikos požiūriu, rezoliucija 1441 yra ultimatumas, prancūzų – vienas ratas derybų, kuriomis bandoma ieškoti tarptautinės bendrijos ir žinomo niekadėjo sugyvenimo būdo.
Guardiane kairysis apžvalgininkas Džordžas Monbajotas tvirtina, jog plačią paramą, kurią Amerika gauna Afganistane, Vašingtonas bando paversti leidimu kariauti kur tik panorės. Galimas daiktas, jog karas Irake pagerins daugelio irakiečių gyvenimą, tačiau karas nesibaigia Iraku. Iš tikrųjų Amerikos didvalstybė įžūliai taiso pasaulį sau patogiu būdu. Prasidėjus karui su terorizmu Amerika įsteigė karines bazes Afganistane, Pakistane, Uzbekijoje, Turkmėnijoje, Kazachijoje, Kirgizijoje, Tadžikijoje ir Gruzijoje. Šiemet Amerikos kareiviai įsikūrė Džibutyje, trys tūkstančiai vyrų yra Filipinuose. “Grynai atsitiktinai, Jungtinių Valstijų vyriausybė dabar strategiškai valdo beveik visus pagrindinius pasaulio naftos gavybos rajonus ir naftos transporto koridorius,” – ironizuoja Monbajotas.
Dienraščio Washington Post apžvalgininkas Dionas Jaunesnysis rašo anksčiau galvojęs, kad pernykštis Bušo kreipimasis į Jungtines Tautas prašyti pritarimo Irako rezoliucijai buvusi vanago Donaldo Ramsfeldo politika, įvyniota į balandžio Kolino Pauelo vatą. Dionas pripažįsta klydęs – tikrovėje tai buvęs Pauelas įpakuotas į Ramsfeldą. Bušas kreipėsi į Jungtines Tautas iš išskaičiavimo, o ne iš meilės, todėl pasaulis esąs toks priešiškas karui Irake.
