Šiandien spaudos apžvalgoje: visos džihado žvaigždės, Irakas, Vietnamas ir P. Sampraso atsisveikinimas su sportu. Trečiadienio (08.27) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Amerikos savaitraštyje “Time” Markas Tomsonas ir Maiklas Dafis perspėja, kad Amerikai gali pritrūkti kareivių. Giliai Pentagone jaučiama košmariško scenarijaus baimė - kas bus, jei Šiaurės Korėja sugalvos išbandyti palyginti mažų Amerikos pajėgų Pietų Korėjoje jėgą? Kas bus, jei 140 tūkstančių kareivių “stabilizuoja” Iraką, per 30 tūkstančių yra Kuveite, 10 tūkstančių Afganistane, 5 tūkstančiai - Balkanuose. Laisvos kariuomenės beveik nėra, iš kur Pentagonas ims rezervus ginti trisdešimt aštuntąją paralelę Korėjos pusiasalyje? Ar begelbėdamas Pietų Korėją nuo pralaimėjimo, Vašingtonas ruošiasi panaudoti branduolinį ginklą? Po rugsėjo 11-osios strateginis planavimas atrodo taip - iki kraštutinumo pertempta kariuomenė užima šalis, kurios yra - o gal ne - teroristų bazės, ir ten trinasi, kol įsitikina, kad nėra. Dvidešimt vienos dienos žygiu į Bagdadą kariuomenė įrodė puikius sugebėjimus užkariauti kraštą, tačiau Amerikai trūksta tvarkos brigadų - policininkų, administratorių, inžinierių - reikalingų išlaikyti šaliai, ypač kai dėkingumas nėra vietos paprotys.
Dienraščio “New York Times” apžvalgininkė Moryna Daud rašo apie džihado “visų žvaigždžių” rinktinę, kurios Amerika sulaukė Irake. Kai Amerikos kareiviai pasimetę ir žūva nepažįstamoje šalyje su nesuprantama kultūra, respublikonai džiaugiasi, kad dabar teroristus bus lengviau sugaudyti - “viską supirkti vienoje parduotuvėje”, piktinasi demokratams prijaučianti Daud. Ji cituoja komentatorių Rašą Limbo, kuris aną dieną sakė: “Mums nereikės jų ieškoti - jie siunčia džihado visų žvaigždžių rinktinę”. Komentatorės nuomone, Bušo vyriausybė niekada nepripažins, kad Irako užėmimas padidino terorizmo pavojų - vyriausybė daro tą patį, ką per karą darė generalinis štabas - t.y. nuo ryto iki vakaro kartojo: “Viskas eina pagal planą, vykdom planą, planas veikia”.
Amerikiečių dienraštis “Christian Science Monitor” spausdina Džono Hjuzo komentarą “Kodėl Irakas nėra Vietnamas”. Kai Moryna Daud ir kiti tvirtina, kad Amerika klimpsta Irako liūne, Hjuzas nesutinka. Jis rašo, jog Vietname kariauta ryžių laukuose ir džiunglėse, o Irake pasipriešinimo esama tik miestuose; Vietname amerikiečių kareiviai jautė pavojų visur, Irake - palyginti mažame ruože; Pietų Vietnamo partizanams padėjo reguliari Šiaurės kariuomenė, o Irako kariuomenė sutriuškinta, negausūs partizanai veikia vieni; Vietname kariavo amerikiečių šauktinių kariuomenė, Irake kariauja profesionalai, apginkluoti naujos kartos “stebuklingais” ginklais; Vietnamo aukos baisios - žuvo beveik 60 tūkstančių amerikiečių ir trys milijonai vietnamiečių; Irake - mažiau trijų šimtų amerikiečių, Irako aukos nežinomos, bet tai tikrai ne milijonai. Tačiau yra ir panašumų - ir Vietnamo, ir Irako partizanai siekia to paties tikslo - padaryti karą politiškai neįmanomą Amerikoje.
Dienraštis “International Herald Tribune” skelbia buvusio Amerikos valstybės saugumo tarybos pareigūno Ly Voloskio ir Rytų Europos žinovo Marko Lencio komentarą, raginantį spausti prezidentą Vladimirą Putiną neremti terorizmo. Nors Rusija skelbiasi sąjungininke kare su terorizmu, tikrovėje ji tam karui trukdanti, tvirtina Voloskis ir Lencis. Pirma, Rusija atsisako išduoti Viktorą Butą - esą didžiausio pasaulio ginklų kontrabandos tinklo organizatorių. Butas tiekia ginklus nusikaltėliams ir teroristams, taip pat Talibanui Afganistane. Rusija nekreipia dėmesio į tarptautinės bendrijos reikalavimus išduoti Butą, kuris patogiai gyvena Maskvoje. Antra Putino problema - tai Rusijos santykiai su Baltarusija. Kai vienas geriausių Sadamo Huseino sąjungininkų Aleksandras Lukašenka pardavinėja ginklus į kairę ir į dešinę, Putinas žiūri į kitą pusę. Rusija ne tik nieko nedaro, bet palaiko Lukašenkos režimą, kuris be ekonominės Maskvos paramos žlugtų.
Dienraščio “New York Times” korespondentas Maskvoje Stivenas Majersas rašo, kad “kremlinologija” vėl madinga. Didžiausias šios vasaros skandalas - prokurorų dėmesys “Jukos” bendrovei - kursto begalines spėliones, kas valdo Putino Rusijoje. Teorijų daug, bet niekas už Kremliaus sienų nežino, o niekas viduje nesako. Kitados TSRS valdžia buvo tokia uždara, jog “kremlinologai” analizavo bet kokius viešus vadovų pasirodymus bandydami išsiaiškinti, kas yra kas. Nepaisant visų Rusijos pasiekimų - rinkimų, akcijų biržos, iki koktumo laisvos spaudos ir didžiulio pilietinių laisvių plitimo, dabar tenka užsiimti tuo pačiu - tik, priešingai nei politbiuro, Putino artimiausios aplinkos žmonės retai pasirodo viešumoje. Putinas kalba pagal kruopščiai surašytą televizijai scenarijų, spaudos konferencijas rengia kartą per metus - kita laukiama birželį. Jo kelios pastabos apie “Jukos” tokios aptakios, kad susisuka galva.
Dienraščio “Financial Times” korespondentė Betina Vasener rašo, kad Rytų Vokietijos gyventojus kamuoja “ostalgija” - šis žodis sudarytas iš “ost” - rytai - ir nostalgijos - tai yra komunistinės VDR ilgesys. Atrodo, kad ostalgija tik stiprėja ir iš to galima užsidirbti - taip mano Berlyno leidykla “Oilenšpygel”, kuri siūlo “VDR pradžiamokslio rinkinį”. Jame dešimt objektų, nuo “negražaus, bet praktiško pirkinių krepšio” iki plastmasinio viščiuko pavidalo kiaušinio padėklo. Kitados šiuos masinius gaminius turėjo kiekviena VDR šeima, nes kitokių stačiai nebuvo. Leidykla planavo 10 tūkstančių tiražą, tačiau dėl geros paklausos didina iki 50 tūkstančių. “Oilenšpygelis” seniai specializuojasi gamindama “linksmo atsisveikinimo su komunizmu” prekes. Kam dar negana, RTL televizija siūlo “VDR šou” - pramogų ir informacijos laidą, kurią įkvėpė didžiulė “ostalgijos” filmo “Sudie, Leninai” finansinė sėkmė.
Dienraštyje “New York Times” teniso komentatorius Džėjus Dženingsas straipsnyje “Tykusis amerikietis” rašo apie Pito Sampraso atsisveikinimą su aktyviu sportu. Jis skyrėsi nuo žvaigždžių, kurias mėgo Amerika - nuo išdykėlio Džimio Konorso, perfekcionisto Džono Makkinrojaus ir šoumeno Andrė Agasio. Samprasas nebuvo vienamatis “mušk ir bėk prie tinklo” žaidėjas - jo elegancija slėpė judėjimo po kortą greitį. Samprasas mokėjo mušti kamuoliuką, išnykti ir vėl atsirasti kitoje korto vietoje - ten, kur priešininkas atmušė. Dženingsas teigia matęs, kaip per vieną žvaigždžių vakarienę prie Sampraso priėjo žmogus ir su pompa prisistatė esąs iš Holivudo studijos “Paramaunt”. Vėliau, grįždamas į viešbutį autobusiuku - jokių pailgintų limuzinų - Samprasas šaipėsi: “Aš iš “Paramaunto” - ką, jis ruošiasi padaryti mane garsenybe?”. Pasak Dženingso, šlovė Samprasą domino mažiausiai.
