Penktadienio (04.18) užsienio spaudos apžvalgoje: Vidurio Rytų Europa - kova su korupcija, profesionalios kariuomenės kūrimas; Prancūzija - diplomatinės karo Irake pagirios. Spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius.
Britų savaitraštis “Economist” straipsnyje “Pakaks” rašo, kad po aukšto lygio kyšininkavimo skandalo Lenkija sukruto kovoti su korupcija. Kovą įkvėpė atskleistas kino prodiuserio bandymas išreikalauti beveik 20 milijonų dolerių kyšį valdančiosios Demokratinės kairės sąjungos - buvusios komunistų - partijos naudai. Nors galvos nekrito, skandalas susilpnino pozicijas ministro pirmininko Lešeko Milerio, kuris kitą savaitę turės liudyti parlamento komitete. Gali būti kvočiamas ir prezidentas Aleksandras Kvašnievskis. Abu neigia kaltę, tvirtų įrodymų nėra, bet paprasti lenkai vis labiau šlykštisi pokomunistiniu isteblišmentu. “Economist” primena, kad korupcijos tyrimo organizacijos “Transparency International duomenimis”, Vidurio Rytų Europoje mažiausiai korumpuoti slovėnai - 27-a vieta pasaulyje, Estija - 29-a, Vengrija - 33-ia. Lietuva dalijasi - 36-ą vietą su Baltarusija, o Lenkija - 45-oje su Bulgarija; toliau - Čekija ir Latvija - 52-oje vietoje, Rusija - 71-a, Ukraina - 85-a.
Britų karybos savaitraštis “Jane’s defence” rašo, kad Čekija ir Slovakija per kelerius metus atsisakys privalomos karinės tarnybos ir pereis prie profesionalios kariuomenės. Metais anksčiau, nei planuota, Čekijos parlamentas svarsto pasiūlymą sumažinti karinę prievolę nuo dvylikos mėnesių iki šešių ar net penkių mėnesių. Tai laikoma pirmu žingsniu į profesionalią savanorių kariuomenę. Čekų gynybos ministras Jaroslavas Tvirdikas mano, kas tai - pinigų švaistymas, nes per tokį trumpą laiką neįmanoma apmokyti kareivių. Ministro nuomone, du 2005-aisiais Čekijai reikia užverbuoti pustrečio tūkstančio profesionalių kareivių, tada dar po metų kariuomenė gali būti visiškai profesionali. Slovakijos vyriausybė ketina atsisakyti karinės prievolės 2005 metais.
Dienraštyje “International Herald Tribune” žinomas prancūzų analitikas Dominikas Moisi rašo, kad po greitos ir nesąlygiškos amerikiečių ir britų pergalės Irake prancūzų diplomatai rauda seną raudą: nėra didesnės nesėkmės už sėkmę. Tik prieš kelias savaites prancūzų užsienio reikalų ministras Dominikas de Vilepenas susilaukė katučių Jungtinėse Tautose, Prancūziją palaikė didžiulės karo priešininkų minios Europos ir pasaulio sostinėse. O dabar svarstoma, ar tai apsimokėjo daryti. Ar Prancūzija nepersistengė besipriešindama nesustabdomai Amerikos politikai, kuriai pavyko nuversti tironišką režimą. Pasak Moisi, Prancūzija teisingai klausė savo instinktų palaikyti tarptautinę teisę ir Jungtines Tautas. Dauguma Europos vyriausybių palaikė Vašingtoną, o dauguma gyventojų - ne, taigi Prancūzija kreipėsi į žmones per jų vyriausybių galvas ir dabar yra kaip niekad populiari trečiajame pasaulyje. Tačiau, nors prancūzų argumentai buvo teisingi - išvados klaidingos. Prancūzija nuėjo per toli susiremdama kaktomuša su Amerika, grasindama veto teise Saugumo Taryboje, nesuprasdama rugsėjo 11-osios sukrėtimo. Atsižvelgti į visuomenės nuomonę - gerai, bet visuomenės nuomonė permaininga, o Prancūzijai geriau nesvajoti kurti Europos, kuri galėtų stoti prieš Jungtines Valstijas.
Amerikos dienraštis “New York Times” rašo, kad kiekviena diena, kuri praeina neradus masinio naikinimo ginklų Irake, silpnina Amerikos reputaciją. Masinio naikinimo ginklai buvo viena pagrindinių karo dingsčių, be jų pasaulis vis labiau murma, ypač buvusių karo priešininkų stovykla. Kareiviai - ne geriausi tokių ginklų ieškotojai, jiems turi padėti ne tik amerikiečių civiliai specialistai, bet ir gerbiami tarptautiniai inspektoriai. Didžiausia viltis rasti ginklus - tai juos kūrusių Irako mokslininkų informacija ir dokumentai. Irakas įgudęs slėpti, bet kažin ar Sadamas suskubo perkelti uždraustus ginklus į Siriją, kaip aiškina kai kurie pareigūnai. Pasak amerikiečių karo vado Tomio Frenkso, režimas griuvo taip greitai, kas tam nebuvo laiko, vadinasi, jei masinio naikinimo ginklai yra, juos galima rasti, teigia “New York Times”.
Britų kairiojo dienraščio “Guardian” redakcijos straipsnis “Tik nereikia dar vienų peštynių” ragina Ameriką ir Europą susitarti dėl Irako sankcijų užbaigimo. Amerikos prezidentas Džordžas V. Bušas teisingai prašo panaikinti sankcijas, nes lėšos už parduotą naftą padės atstatyti šalį. Kartu europiečiai pagrįstai baiminasi, kad Amerika nėra linkusi duoti Jungtinėms Tautoms pakankamai svarbaus vaidmens. “Guardian” nuomone, svarbiausia išvengti dar vieno barnio Saugumo Taryboje, o pagrindas kompromisui esąs - Europa turi de facto pripažinti, kad Amerika ir jos sąjungininkės nuvertė Sadamą, o Jungtinės Valstijos turi susitaikyti, kad Jungtinės Tautos turi vaidinti centrinį vaidmenį visuose frontuose Irake - dabar Amerika privalo priimti iššūkį.
Dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Deividas Igneišas iš Kuveito rašo, kad Irako artimiausia ateitis šiuo metu iš esmės yra nedidelio ūgio generolo Džėjaus Garnerio rankose. Jis vadovauja Atstatymo ir humanitarinės pagalbos valdybai - šį sterilų pavadinimą Amerika davė įstaigai, kuri yra pereinamoji karinė Irako vyriausybė. Pokalbyje su Igneišu atsargos generolas ieškojo atsakymų į klausimus dėl šalies, kurią ir jis, ir Amerika pažįsta menkai. “Tai bandymas tamsoje apčiuopti ranka kambario sienas ir baldus”, - sako Garneris. Jo darbas - labai amerikietiškas sumanymas - idealistinė pastanga sukurti demokratijos politines įstaigas šalyje, kurią valdė žiauri karinė valdžia. Irako sandara - tai klanai, gentys, religinės sektos ir pogrindžio kuopelės, šiame kraštovaizdyje Garneris kalba apie vietos rinkimus ir konstitucijos referendumą. Jis nori, jog Irako kūrimas vyktų savaime, per skirtingų grupių pokalbius, kaip šią savaitę Nasirijoje. Diskusijų tikslas - suvesti Irako išorės bei vidaus opozicijos grupes ir priimtinas buvusio režimo liekanas.
Konservatyvaus Vašingtono dienraščio “Times” bendradarbė Dajena Vest skelbia Nasirijos susitikimo smulkmenas. Apie šimtą Irako emigrantų, šeichų ir šventikų palapinėje su kondicionuotu oru pradėjo būsimo Irako statybą. Įvyko pirmas laisvas balsavimas Irake - sueiga balsavo susitikti po dešimties dienų, o Amerikos pajėgų generalinis štabas paskelbė sueigos rezultatų apibendrinimą trylika punktų. Pirmas punktas skelbia, kad Irakas turi būti demokratiškas, trečias, kad svarbiausia - teisinė valstybė; o penktas - valstybė turi remtis pagarba skirtybėms, įskaitant moters vaidmenį. Šie punktai - aiškūs ir įsakmūs, to trūksta šeštajam, kuris tesako, jog “sueiga svarstė religijos vaidmenį valstybėje ir visuomenėje”.
