Penktadienį (07.11) Vakarų spauda rašo apie baigiamąjį Europos konstitucijos projektą, “Eurostat” sukčiavimo skandalą, Vokietijos ir Italijos kivirčą bei dėl meno darbuotojų streikų neįvykusį Avinjono festivalį. Užsienio laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistė Aušra Jūraitė.
Britų dienraščio “Independent” apžvalgininkas Briuselyje Styvenas Kaslas rašo apie baigiamąjį Europos konstitucijos projektą. Europos Sąjunga turės savo himną, šventę ir šūkį “Vieningi įvairovėj”, jei konstitucijos projektą patvirtins Europos šalių vyriausybės. Vakar Europos Konvento pirmininkas Valery Žiskaras Destenas užbaigė Konvento dėl Europos ateities darbą. Dienraštis “Independent” mano, kad Destenas pasistengė padaryti viską, kad būtų parengtas politiškai priimtinas konstitucijos projektas, paskutinę minutę pasiūlydamas nuolaidų Berlyno ir Paryžiaus pasipriešinimui įveikti. Vokietija išsikovojo, kad dėl darbo migrantų kvotų šalys narės turės sutarti visais balsais, o Prancūzija užsitikrino veto teisę tarptautinės prekybos derybose ir taip galės apginti savo kino ir televizijos pramonę nuo Holivudo. Dabar Destenas tikisi, kad jo parengtą konstitucijos projektą patvirtins tarpvyriausybinė konferencija, rašo britų “Independent”.
Vokietijos dienraštis “Sueddeutsche” svarsto, ar Europos vyriausybėms patvirtinus konstituciją, dėl jos bus skelbiami referendumai. “Sueddeutsche Zeitung” mano, kad Europos Sąjungos šalių gyventojai turėtų ištarti savo nuomonę dėl konstitucijos, bet perspėja, kad rengti referendumą Vokietijoje būtų neprotinga, nes šalyje nėra tiesioginės demokratijos tradicijų.
Dienraštis “Financial Times” šiandien spausdina Europos studijų centro vadovo Timočio Gartono Ešo, buvusio Vokietijos kanclerio Kolio patarėjo Maiklo Merteso ir Prancūzijos tarptautinių reikalų instituto bendradarbio Dominiko Moasi straipsnį “Trijų klubas gali suvienyti Europą”. Vokietija, Britanija ir Prancūzija yra nepakeičiama Europos trijulė, glaudus jų bendradarbiavimas nėra pagrindinė veiksmingos Europos užsienio ir saugumo politikos sąlyga, bet labai svarbi. Pasak straipsnio autorių, tai parodė Irakas - kai trijulė suskilusi - visa Europa pasidalijusi. Todėl Europos Sąjunga turi spręsti visų trijų problemas, jei nori įgyvendinti istorinę plėtrą ir sukurti naują transatlantinę partnerystę. Išvardiję išskirtines trijulės problemas, straipsnio autoriai daro išvadą, kad britai turėtų būti labiau europietiški, prancūzai - kuklesni, o vokiečiai - drąsesni. Europa niekada nebus tvirta politinė veikėja tol, kol jos šalių vadovai užsienio politiką laikys savo svarbumo įrodymu ir kol nesuteiks Europai įrankio įgyvendinti užsienio politikos tikslus, t.y. neįkurs Europos užsienio reikalų ministro pareigybės. Jo tikslas bus formuoti vieningą Europos nuostatą piktavališkų valstybių, tarptautinio terorizmo, masinio naikinimo ginklo neplatinimo, taip pat skurdo, organizuoto nusikalstamumo, narkotikų ir žmonių kontrabandos atžvilgiu. Straipsnio autoriai sutinka, kad tokie pasiūlymai kelia kitų Europos valstybių nerimą, bijančių vadinamojo trijulės Europos direktorato, kurio, anot jų, nėra ir nebus. Bet europiečiai turi suprasti, kad jei Europos Sąjungos įtaka pasaulyje bus nulinė, atskirų Europos šalių įtaką bus dar mažesnė, rašo Ešas, Meretsas ir Moasi dienraštyje “Financial Times”.
Europos Komisija turbūt į nieką nereaguoja taip jautriai, kaip į užuominas apie sukčiavimą, rašo “Financial Times”, komentuodamas “Eurostat” skandalą, ir priduria, kad “Eurostat”, statistikos padalinio kaltinimai rimtais pažeidimais rodo, kiek Europos Komisijai dar reikia dirbti, kad pakeistų prastą tvarką ir įveiktų slaptumo kultūrą, kuri smarkiai pakenkė Komisijos vardui. Bet geriau vėliau negu niekada, rašo “Financial Times”. Komisijos pirmininkas Romanas Prodis ėmėsi, pasak jo paties, griežtų ir privalomų priemonių, pakeisdamas “Eurostat” vadovą ir žadėdamas pradėti drausminę bylą jam ir dviem jo pavaduotojams. Anot dienraščio, “Eurostat” skandalas stato Prodį į labai nepatogią padėtį, nes jis pažadėjo visišką nepakantumą sukčiavimui, kai 1999 metais perėmė vadovavimą komisijai iš Žako Santero, kurio komisija dėl sukčiavimo, nepotizmo ir nevykusio vadovavimo buvo priversta atsistatydinti. Nepaisant Prodžio pastangų padaryti komisiją atviresnę, pareigūnai tvarkėsi kaip jiems reikėjo, neįtraukdami į savo reikalus politinių viršininkų. Nors audito ataskaitą Europos Sąjungos kovos su sukčiavimu priežiūros organizacija gavo net prieš trejus metus, biudžeto reikalų įgaliotinei ataskaita buvo įteikta tik šių metų gegužę. Kovos su sukčiavimu priežiūros organizacija pati ėmėsi lėtai rinkti įkalčius, o įgaliotiniai nepasivargino pasiteirauti, kas darosi, rašo “Financial Times” ir daro išvadą, kad dabar Europos Sąjungai atsirado gera proga įkurti galingą sukčiavimo tyrimo ir audito padalinį, bet pirmiausia Europos Komisija turi parodyti, kad ji rimtai imasi reikalo ir jog tai niekada nepasikartos ateityje.
Britų dienraštis “Times” rašo, kad Neilui Kinokui, Prodžio nepakantumo sukčiavimui politikos vykdytojui, reikia ausų operacijos, nes jis tvirtina negirdėjęs nė vieno signalo apie “Eurostat” istoriją. Kinokas dievagojasi, jog negalėjo taip būti, kad jis nereagavo į pažeidimus, nors būtent jo kovos sukčiavimu padalinys prieš ketverius metus ėmėsi aiškintis “Eurostat” veiklą, pažymi “Times”. Nuo 1997 metų “Eurostat” buvo atlikti keturi auditai ir bent šeši Kinoko komisijos tyrimai, bet švilpk nešvilpęs, eurokrato ausis nieko negirdi, rašo britų “Times”, darydamas išvadą, kad tai, ko gero, labiausiai prasmirdęs Europos skandalas.
Europos spauda toliau nagrinėja Vokietijos ir Italijos triukšmelį, kilusį dėl premjero Berluskonio, o vėliau ir turizmo ministro pavaduotojo Stefanio replikos, kai kancleris Šrioderis atšaukė atostogas Italijoje.
Pasak Vokietijos dienraščio “Frakfurter Allgemeine”, vokiečiai ir italai nesunkiai susipyksta dėl menkniekio - jie tiesiog per daug skirtingi - vokiečiams trūksta itališkos būties lengvumo, o italai neturi vokiško rimtumo - ir nieko čia nepakeisi, rašo “Frankfurter Allgemeine”. Bet Vokietijos socdemai ir žalieji siunta, kai sėkmingi verslininkai elgiasi su kairiaisiais kaip su komunistais dabar jau ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Todėl būdamas stipriausių Europos kairiųjų vadovas Šrioderis turi teisę griežtai reaguoti į Berluskonio netaktiškas replikas ir Stefanio įžeidimus, rašo “Frankfurter Allgemeine”, bet dienraštis sutinka, kad Berlynas kritikuodamas Berluskonį ir jo dešinę vyriausybę neprisideda prie geresnio Italijos ir Vokietijos bendradarbiavimo. Išpūsti didelį užsienio politikos burbulą iš nereikšmingų incidentų yra labai rizikinga politinė taktika, rašo “Frakfurter Allgemeine”, primindamas Austrijos izoliacijos pavyzdį, kai partinė politinė taktika ne sustiprina, o susilpnina pliuralistinės Europos bendruomenę.
Dienraščio “International Herald Tribune” apžvalgininkas Briuselyje Tomas Fuleris rašo, kad po įžeidžių juokelių Italija pradėjo žavesio puolimą. Briuselyje italų pareigūnai rengia žurnalistams neoficialius pietus, skraidina savaitgaliui į Romą pokalbių su italų ministrais, vakarienės su Berluskoniu ar tiesiog į ekskursiją. Tiesa, tai įprasta, kai Europos Sąjungai pirmininkaujanti šalis kviečiasi žurnalistus, bet Italijos atveju, rašo Tomas Fuleris, tai yra bandymas išsrėbti privirtą putrą. Tokia žurnalistų globa yra siekis pašalinti Berluskonio temą iš pirmųjų laikraščių puslapių ir atkreipti dėmesį į gerokai svarbesnius Italijos pirmininkavimo pusmečio uždavinius. Ar tai pavyks, sunku pasakyti, bet šį pusmetį Europos laukia rimti uždaviniai, o svarbiausia, Europos konstitucijos konferencija ir konstitucijos ratifikavimas. Tai subtilus reikalas bet kokiomis aplinkybėmis, todėl bendrijos pirmininko, šiuo atveju Berluskonio, įvaizdis, užima toli gražu ne paskutinę vietą, rašo Fuleris dienraštyje “International Herald Tribune”.
Prancūzų spauda šiandien rašo apie streikų sustabdytus meno festivalius Prancūzijoje. Dienraštis “Monde” pažymi, kad dar niekada nuo 1947 metų, kai Avinjone prasidėjo teatro festivaliai, jie nebuvo atšaukti. Neįmanoma rengti festivalio, kai spaudžia meno darbuotojų streikai, kasdien įgaunantys vis platesnį mastą, sako Avinjono festivalio direktorius, užjausdamas meno darbuotojus. Streikai kilo dėl Prancūzijos vyriausybės planų pakeisti meno darbuotojų finansavimą. Kitas prancūzų dienraštis “Liberation” meno darbuotojų streikus vadina “charakiri” ir abejoja, ar kas nors laimės - nelaimės nei festivaliai, nei vyriausybė, kuri paskutinę minutę, bet per vėlai pateikė gelbėjimo planą, nei patys streikininkai - po metų darbo viskas stovi vietoje - tai labiau panašu į laidotuves nei į pergalę, mano “Liberation”. Bet dienraštis “Figaro” mano, kad pirmomis streikų aukomis tapo du didžiausi menų festivaliai Prancūzijoje - Avinjono bei Ex-en-Provance - ir perspėja, kad dabar grėsmė kyla šimtams kitų festivalių, kurie rugpjūčio mėnesį vyksta visoje Prancūzijoje.
